Ar tobulumo troškimas gali sunaikinti šiuolaikinę visuomenę?
Kiekvienas iš mūsų esame pamąstę apie kitokį gyvenimą, apie taip aukštinamą ir šlovinamą „tobulą“ gyvenimą. Gyvenimą, kuriame mes sėkmingi ir laimingi žmonės, gyvenimą, kuriame turime nuostabią šeimą, ateitį ir esame visaverčiai. Bet ar iš tiesų tobulo gyvenimo troškimas nepakenks siekti mūsų tikslų, ar nepastos mūsų kelio žinojimas, jog yra kažkas geriau nei dabar turime?
„Kaip kiekvienas daiktas yra kažko vertas, taip ir kiekvienas įprotis, įgūdis ar sugebėjimas turi savo kainą“,— kalbama Urantijos knygoje. Manau, tai yra viena svarbiausių gyvenimo pamokų, teigianti, jog nieko nėra nemokama, kiekvienas veiksmas, o vėliau ir poelgis gali labai padėti arba kaip tik sugriauti iki šiol pasiektus tikslus, dėl to turime būti labai atsargūs ir visuomet kreipti dėmesį į aplinkinius.
Siekdami savo tikslų kartais padarome baisių dalykų. Kai atrodo, jog niekas nepadės, gyvenimas mums atsiunčia pamoką, kurią turime vertinti. „Kiekviena diena kupina pamokų ir paslėptų dovanų“,— sako asmenybės tobulėjimo mokytoja Shakti Gawain viename iš interviu, išspausdintame „The New York Times“ žurnale. Tad neturime bijoti klysti, neturime bijoti rizikuoti, nes tik taip galime atrasti tobulo gyvenimo paslaptis.
Nesvajokime apie tobulą gyvenimą, nes tobulas gyvenimas vyksta čia ir dabar. Negalime daryti kelių dalykų vienu metu, tad pamirškime veltui atrastas svajones, imkime ir darykime, nebijokime rizikuoti, nebijokime susikirsti, nes tai— visiškai normalu, tai ir yra tikrasis gyvenimas. Juk visi žinome, kad pačios gražiausios akimirkos gimsta, kai to nesitikime, kai būname laimingi ir tąja laime dalinamės su kitais, kai skleidžiame džiaugsmą ir šilumą, nesitikėdami nieko gauti atgal.
Kai gyvenime pagaliau pradėsime klausytis, suprasti, ko nori mūsų širdis, įsiklausyti į slapčiausius norus, suprasime tikrąją gyvenimo prasmę. Kai pagaliau suprasime, būsime laisvi, kad skrietume į amžinybę kartu su didžiu noru gyventi. Būkime tie, kurie pralinksmina, o ne tie, kurie liūdina, būkime kūrėjai, ne niokotojai, būkime savo likimo kalviai, būkime laimingi, atradę žmogų, kurį mylime, būkime tas, su kuriuo nori bendrauti visi, o ne tas, kurio nekenčia, skleiskime laimę ir džiaugsmą, o ne pyktį ir neviltį, būkime tokie, kokie esame, nes svarbiausia— išlikti tyrais žmonėmis.
Klaudija Macaitė, I ak gimnazijos klasės mokinė, Žurnalistų klubo narė