Kai pakliūvame į nevilties gniaužtus, mūsų dangus nusidažo tamsiomis spalvomis, ji aptemdo šviečiančią saulę virš mūsų galvų, todėl prasideda nesibaigianti naktis, atsliūkina audra, rodos, nebeįmanoma rasti išeities. Užklupus nevilčiai žmogus paneria į kančią, užsisklendžia savyje. Bet jei mumyse slypi nors menkiausias lašelis optimizmo, net pati baugiausia neviltis taps įveikiama. Optimistas sugeba rasti vilties, kuri neleidžia pasiduoti tamsiais periodais. Juk būna visko: ir gėrio, ir blogio, neviltis mus tik padaro stipresnius ir leidžia kilti gyvenimo laipteliais į viršų, siekti savo užsibrėžto tikslo. Nors atrodo, kad vilties ir nevilties dvikova niekada nesibaigs, bet kažkada tikrai viskas nurims ir optimizmas laimės. Juk po audros visada pasirodo saulė, po nakties ateina diena.
Emilija Kacucevičiūtė, II ki3 klasės mokinė, Žurnalistų klubo narė