--2017-05-18

Kalbiname visada puikiai nusiteikusią Jono Jablonskio gimnazijos teatro mokytoją Ugnę Žirgulę. Sukaupusi didelę aktorės patirtį, ji mielai dalinasi su mumis savo pasakojimais.

Taigi, trumpai prisistatykite tiems, kas Jūsų nežino.

Esu „Nacionalinio Kauno dramos teatro“ aktorė, mokytoja Jono Jablonskio gimnazijoje.

Kas pastūmėjo savo gyvenimą paskirti aktorystei?

Aš nuo vaikystes svajojau apie tai. Mėgdavau žiūrėti rusiškus filmus, buvau mačiusi visus video spektaklius, kiek Lietuvoj buvo statyta. Nuo pat vaikystės buvau labai drąsi, tėvai būdavo pastato ant kėdės ir sako:  „nu dabar duok savo programą”. Tai dainuodavau, šokdavau.

Tai nebuvo kitokių minčių?

Buvo, nuo vaikystės svajojau būti aktore, bet po to pagalvojau, kad anglų kalbą studijuosiu. Visada turėjau atsarginį variantą, kad jeigu neįstosiu į aktorinį, tai stosiu į anglu kalbą, bet pavyko.

Kurioje vietoje studijavote?

Stojau į du miestus: Vilnių ir Kauną. Pavyko patekti į abu, bet pasirinkau Kauną, nes mums čia prižadėjo, kad iškart turėsime darbo. Pačiame dramos teatre buvo studija, kurioje studijavau aktorinį, ir dar VDU menotyrą, turiu bakalauro laipsnį.

Kodėl pasirinkote mokytojauti Jono Jablonskio gimnazijoje?

Esu dirbusi „YAMAHA muzikos mokykloje“ ir kurso draugas man pasiūlė įsidarbinti Jono Jablonskio gimnazijoje. Iš pradžių čia atėjau ne kaip mokytoja, o kaip dramos būrelio vadovė, nemokytojavau, bet rengiau renginius. O paskui paskatinta a.a. Palevičienės pasibaigiau pedagoginį ir pradėjau čia dėstyti pamokas ir tai darau jau šešerius metus.

Tai ar vis dėlto sunku Lietuvoje būti aktoriumi? Sakoma, kad čia aktoriui ne pyragai.

Iš tikrųjų nelengva, negali ties viena vieta apsistoti. Yra visokių darbų televizijoje, įgarsinu, įvairiuose projektuose dalyvauju. Yra projektas, kuriame su vaikais dirbu ligoninėje. Jis vadinasi „Išgyvenimų teatras“  – tai terapija ligoniams. Jie parašo savo ligos/gyvenimo istoriją, o mes ją suvaidinam, bet jie patys režisuoja. Tai lyg išsilaisvinimas iš ligos/asmeninių problemų, psichoterapija.

ktu.edu nuotrauka
ktu.edu nuotrauka
 

Šiuo metu vaidinate televizijos seriale. Ar tai pirmas kartas?

Šiuo metu tai yra trečias serialas, kuriame vaidinu. Dar vaidinau „Tobula kopija“, „Gyvenimo istorijos“, „Bruto ir Neto“.

Tai jau galima žvaigžde vadinti?

(Juokiasi) Tikrai nesu žvaigždė, Lietuvoje žvaigždžių apskritai nėra. Per maža šalis, kad čia žvaigždžių butų.

Kokias šalis esate aplankiusi? Ar iškeistumėte Lietuvą į kurią nors iš jų?

Gyvenau puse metų Amerikoje, taip pat esu aplankiusi kelias šiltas šalis, salas, Rusiją. Į Ameriką išvykau, nes norėjau mašinos, na ir išvykau užsidirbti pinigų su šiuo tikslu. O dėl pasilikimo… Buvo minčių, nes susiradau daug draugų, bet važiavau labai rizikuodama, praktiškai į niekur, bet pasisekė. Tačiau aš labai prie šeimos  prisirišus, negalėčiau palikti Lietuvos. Nors niekada nesakau ne emigracijai.

Ar realiame gyvenime tenka būti aktore, ar visada būnate savimi?

Realiame gyvenime nebūnu aktore, nenaudoju šių savybių. Aš labai atskiriu, kur yra darbas, o kur – realus gyvenimas, nes taip gali susipainioti. Dauguma aktorių paskui ir šizofrenijos ligom gali susirgti, jeigu supainiotų šiuos dalykus. Aš  to nedarau, na bent jau taip manau. Nebent dėstydama pamoką.

Kokią didžiausią išdaigą Jums yra iškrėtę Jūsų vaikai arba mokiniai?

Su mano vaikais kiekvieną dieną yra įvairių išdaigų, netikėtumų. Kadangi auginu tris mažus berniukus, tai vyksta nuolat. Tokie dalykai sukelia šypseną, prajuokina, supykina toks chaosas, bet aš labai mylių jį. O kalbant apie mokinius, nieko piktybiško jie nėra padarę, bet prieš 2-3 metus, kai buvo mano gimtadienis studija „Title“ atėjo su tortu, ant kurio degė fejerverkai, buvo labai netikėta, tai buvo vienas iš tų ypatingų įvykių.

15min.lt nuotrauka

Na, o jūs? Ar vaikystėje buvot ramesnė ar ta, kuri krėtė išdaigas?

Tiek vaikystė, tiek paauglystė buvo ramios, aš daugiau pradėjau krėsti išdaigas, kai pradėjau mokytis aktoriniame, nes, kaip žinia, aktorinį renkasi tokie gana pašėlę žmonės. Mes ten prisigalvodavome įvairiausių dalykų. Bet niekada nebuvau sunkus vaikas, didelių problemų nekėliau.

Ar būna kokių nors kivirčų tarp aktorių? Pavyzdžiui, kai dalinami vaidmenys?

Gal jaunystėje taip ir gali atrodyti, kad daug tų pykčių, bet su amžiumi pradedi labai filosofiškai į tai žiūrėti, nes galvoji, kad galbūt neatsitiktinai gavai tam tikrą vaidmenį. Juk nieko nėra atsitiktino gyvenime. O kita vertus, du žmonės gali kurti ta patį vaidmenį, tai yra su dubleriais, aš irgi turi dublerį. Ir tu vis tiek supranti, kad niekada vienodai nesukursit to vaidmens, ir tada nėra dėl ko draskytis, nes tu esi tu, esi vienas ir unikalus. Niekada nereikia trokšti savybių, kuriu tu neturi, nes galbūt tavo savybės yra kažkuo ypatingos, arba kito žmogaus kažkuo ypatingos.

Kiek spektakliu esate suvaidinusi dramos teatre?

Išviso apie 20, bet daugybė jų po kiek laiko yra išimami iš repertuaro.

tiketa.lt noutrauka
dramosteatras.lt nuotrauka

Ko palinkėtumėt žmonėms, kurie būna uždari ir bijo save parodyti?

Aš linkiu pasirinkti teatro pamokas, ateiti į jas ir sužinoti, kad tikrai nėra nieko neįmanomo. Užlipti ant scenos ir pasakyti, ką nors reikšmingo. Per tiek metų, kiek dirbu mokykloje, mačiau vaikų, kurie atrodo yra labai užsidarę, nedrąsūs, bet jie vis tiek ateina, su savim kovoja, užlipa ir nustebina kitus mokinius ir patys save.

patiko straipsnis? pasidalink su kitais

sužinok apie naujus straipsnius pirmas