--2017-05-29

Iš tikrųjų net keista, kad jau baigiame mokyklą. Dvylika metų yra toks ilgas laikotarpis, bet jis taip greitai prabėgo. Atrodo, kad dar neseniai su nerimu žengėme į pirmąją klasę, pirmą kartą sutikome savo suolo draugus, savo pirmąją mokytoją. Atrodo, kad dar taip neseniai, jau pripratę prie švietimo taisyklių, žengėme į vidurinę mokyklą, galbūt sutikome jau matytus veidus. Atrodo, kad dar taip neseniai žengėme į gimnaziją, suvokdami, jog tai paskutinis mokyklos etapas.

Prisimenu save prieš penkerius metus, kai mano brolis buvo Jono Jablonskio gimnazijos abiturientas. Su nuostaba ir džiaugsmu žiūrėjau tradicinio dvyliktokų vandens karo nuotraukas ir mąsčiau, kaip laukiu tos dienos, kai pati stovėsiu mūšio lauke. Su ašaromis akyse žiūrėjau pro kambario langą, kai su išpuošta mamos mašina brolis išvažiavo švęsti paskutinio skambučio, ir laukiau to momento, kada pati šauksiu ir mojuosiu pro langą praeiviams.

Nespėjau suvokti, kad laikas taip greitai bėga, kad aš jau stoviu mokyklos kieme su vandens balionėliais ar mojuoju mamai, kuri stovi prie kambario lango ir su ašaromis akyse stebi, kaip visi abiturientai suka ratus aplink gimnaziją. Nespėjau suprasti, kad kiekvienas mokytojas, nors griežtai bendraudamas ir daug reikalaudamas, linki geriausio ir nori, jog kiekvienam jo mokiniui pasisektų ateityje.

Galbūt nespėjau branginti kiekvienos akimirkos mokyklos suole, bet visada prisiminsiu Jono Jablonskio gimnaziją kaip jaukią, nuostabią ir šiltą vietą. Kaip erdvę, kur mokiniai jaučiasi laisvi, gali išreikšti save, siekti savo svajonių.

Noriu padėkoti mokytojams, kurie turi tiek daug kantrybės su mokiniais, jiems padeda ir visada paklausia, kaip sekasi, kaip gyvena brolis/sesė ar net tavo šuo. Noriu padėkoti XX laidos abiturientams, su kuriais praleidau nuostabius ketverius metus. Galbūt su kai kuriais neteko artimai bendrauti, o su kitais žengiu mokyklos koridoriais jau dvylika metų, bet kiekvienas iš jūsų esate dalis mano mokyklinio gyvenimo. Noriu padėkoti buvusiai JJG Balso komandai, kurie pasitikėjo manimi, leido redaguoti mokyklos žurnalą ir siekti savo svajonės – tapti žurnaliste. Jei ne ši patirtis, nebūčiau įstojus į norimą universitetą. Taip pat noriu padėkoti ir esamai JJG Balso komandai, kurie manęs išklausydavo, nors ir vėluodami, bet atlikdavo užduotus darbus.

Taigi mieli draugai, abiturientai ir jaunesni gimnazistai, nebijokite klysti, nes iš klaidų mes mokomės (na kartais reikia kelis kartus suklysti, kad suvoktume, jog tai tikrai yra klaida), nebijokite pripažinti, jog kažko nežinote ar bijote, juk esame žmonės ir be patirties nebus išminties, eikite gyvenimo keliu užtikrintai, leiskitės į nuotykius, juk pasaulis didelis ir gausus galimybių, visada prisiminkite savo mokytojus ir atraskite laiko juos aplankyti – jie visada rasdavo laiko jums.

Ačiū.

JJG Balso (buvusi) vyr. redaktorė Urtė Fultinavičiūtė

patiko straipsnis? pasidalink su kitais

sužinok apie naujus straipsnius pirmas