--2016-09-22

Atėjus rudeniui ir prasidėjus mokslo metams, moksleiviams telieka nostalgiškai prisiminti visus vasaros nuotykius ir nepamirštamus išgyvenimus. Mūsų pašnekovė – Akvilė Medvedevaitė, JJG gimnazistė.skirting Ji mielai sutiko pasidalinti nepamirštamos kelionės „Santiago de Compostela“ istorija.

Papasakok apie save.

Aš esu Akvilė Medvedevaitė, mokausi Kauno Jono Jablonskio gimnazijoje, 4E klasėje. Jau nuo pat vaikystės pastebėjau, jog mane traukia kelionės ir naujos vietos, tad vos sulaukus 14 metų pradėjau keliauti be tėvų. Taip pat ilgą laiką vaidinau Nacionaliniame Kauno Dramos teatre, mokiausi groti fleita bei smuiku.

Šią vasarą keliavai po Europą garsiuoju „Santiago de Compostela“ keliu. Papasakok plačiau apie pasiruošimą kelionei.

Visų pirma, tai buvo labai netikėtas, iš anksto neplanuotas ir impulsyvus sprendimas. Iš pradžių, šiai kelionei nepritarė mano tėvai. Tačiau, suvokusi, kad labai to noriu, nusipirkau bilietus ir tėvams pranešiau tik praėjus kelioms dienoms. Taigi, prasidėjus vasarai su dviem draugėmis sėdom į lėktuvą ir išskridom. Pirmasis miestas – Paryžius. Ten praleidome naktį, pasitikome saulėtekį Monmartre rajone, iš kurio buvo matomas visas Paryžius – vaizdas neįtikėtinas. Išaušus grįžome į oro uostą, išvykome į Lisaboną. Apsistojome pas vietinį portugalą ir ten praleidome parą. Nors laiko turėjome nedaug, tačiau spėjome išvaiksčioti turistų nepaliestus Lisabonos užkampius. Nuo Lisabonos Katedros žengėme pirmąjį žingsnį savojo tikslo link – „Santiago de Compostela“. Visas kelias buvo sužymėtas geltonomis rodyklėmis, kurias reikėjo sekti. Taigi, stvėrusios aštuonis kilogramus sveriančias kuprines, kuriose tilpo viso mėnesio reikmenys, pradėjome kelionę.

Pirmoji kelionės diena Lisabonoje
Lisabona
Pirmoji kelionės naktis, kurią praleidome tyrinėdamos Paryžių

Kokia buvo kelionės eiga?

Gavome piligrimo pasą į kurį, sustojus kiekviename miestely, būdavo įspaudžiamas antspaudas. Kai nuėjom visą kelią, galutinis taškas buvo Santjago miestas, čia gavom sertifikatą. Pats ėjimas truko tris savaites. Nuėjom beveik 700 kilometrų. Tiesą sakant, buvo sunku: sunkiau ne fiziškai, bet psichologiškai. Per dieną nueidavome apie 40 kilometrų, pavargdavome, o vakare, atėjusios į kokį nors miestelį, net nežinodavome, kur miegosim, nes ten, kur apsistodavo piligrimai, beveik niekada nebūdavo vietos. Taigi ne vieną ir ne dvi naktis teko praleisti tiesiog lauke arba paplūdimy, o ryte pabusti nuo bangų ošimo. Vienas didžiausių ir labai sujaudinusių nuotykių buvo tai, kai atėjome į vieną iš miestelių ir neturėjome, kur miegoti. Visai netrukus, prie mūsų priėjo portugalų šeima ir pasiūlė apsistoti jų bute, jį palikdama mums vieniems. Kiekvieną dieną būdavo lyg nauja pamoka, kuri leido įgyti skirtingų patirčių. Kai nuėjome visą kelią, iki skrydžio buvo likusi savaitė, todėl nusprendėme “pasivaiksčioti” dar 100 kilometrų iki miestelio Finistera, kuris senovėje buvo vadinamas žemės pakraščiu. Supratusi, jog pėsčiomis nueiti nesugebėsiu dėl kojos traumos, sėdau į autobusą ir nuvykau ten 3 dienomis anksčiau už savo draugę. Vos atvykusi į miestelį, susipažinau su hipiais ir apsistojau tiesiog ant vandenyno kranto, paplūdimyje. Tai buvo mano visos kelionės didžiausia patirtis ir nuotykis.

Nakvynė laukuose
Piligrimo pasas
Tai buvo diena, kai nuėjome 49km, daugiausiai per visą kelią
Taip atrodydavo kelias, kuriuo  ėjau
Finistera, galutinis kelio taškas. (Anksčiau šis miestas buvo vadinamas pasaulio pakrasčiu)

Kas tave įkvėpė šiai kelionei?

Aš ilgai mąsčiau apie „Santiago de Compostela“ kelią ir supratusi, jog niekada nebus tinkamesnės progos keliauti mėnesį, pasiryžau šiam išbandymui.

Kokių sunkumų iškilo kelionės metu?

Jau būnant Lisabonoje, man pradėjo skaudėti koją. Iš pradžių pas gydytojus nevykau, savaitę kenčiau skausmą, kuris vėrė nuo kelio iki čiurnos. Supratusi, kad ilgai tokio skausmo neištversiu, nuvažiavau į ligoninę. Ten suleido vaistų, kurie nepadėjo, todėl visą likusią kelionę ėjau su skaudančia koja. Sunku buvo ir fiziškai, ir psichologiškai, nes suvokiau, jog geriau nebus ir turiu „perlipti per save“ bei su tuo susitaikyti.

pakeliui-i-ligonine

Pakeliui į ligoninę

Kitas sunkumas iškilo, ypatingai karštą dieną, kai teko kopti į kalnus. Mums pasibaigė vandens atsargos, o nugaras kaitino saulė, temperatūra buvo apie 40 laipsnių ir jokio pavėsio. Tai buvo sunkiausi 6 kilometrai: net išsitraukėme amoniako, nes jautėm, kad bet kada galim nualpti.

Dar vienas, ne visai smagus nuotykis, buvo, kai 30 kilometrų nuklydau nuo kelio. Tą dieną nusprendžiau, jog eisiu viena, tačiau supratusi, jog einu ne ten, supanikavau. Laimei, sutikau žmogų, kuris mane nuvežė iki metro. Nuvykusi į didesnį miestą, sėdau į autobusą ir nuvažiavau į kaimelį, kur laukė draugės.

Porto
Tai vietos, kur piligrimai palieka sau brangius daiktus, kurie asocijuoasi su svarbiais jų gyvenimo įvykiais
Miestas Barcelos. Šalia stovi Kevinas, mano draugas amerikietis, su kuriuo susipažinau kelyje

Kokį įspūdį bei prisiminimus paliko šis žygis? Kokios patirties įgijai iš „Santiago de Compostelos“?

Išmokau daug  pamokų. Kai grįžau, čia, Lietuvoj, man viskas atrodė labai paprasta, nes buvau pripratus prie gyvenimo būdo, kai nieko nereikia, tavo visi daiktai telpa aštuonis kilogramus sveriančioje kuprinėje, jokių patogumų ir panašiai. Pabuvusi šioje kelionėje supratau, jog anksčiau keldavau problemas, kurios dabar atrodo visai nereikšmingos. Išmokau džiaugtis mažais dalykais. Supratau, jog turiu visa pasaulio laiką, kurį turiu tinkamai paskirstyti. Kelionė paliko dviprasmišką įspūdį: kai tik išlipau iš lėktuvo, apsiverkiau ir pasakiau sau, jog daugiau niekada niekur nebevažiuosiu į jokią panašią kelionę, bet dabar, po kelių mėnesių, aš sėdžiu ir mąstau apie sekančią savo kelionę. Buvo įvykių, kurie mane labai sukrėtė ir pakeitė požiūrį į daugelį dalykų.

Ką esi aplankius anksčiau?

Vienoje piligriminėje kelionėje jau esu buvusi, tai – Taize. Pačioje Europoje jau esu aplankiusi beveik visas jos šalis, bet įsimintiniausios kelionės – į Londoną su draugais. Paskutinį kartą, kai ten buvau, gyvenom apleistoje koplyčioje (Didžiojoje Britanijoje tai vadinama “squatting” , kai žmonės įsirengia namus apleistuose pastatuose)

Kaip manai, koks yra pagrindinis keliavimo tikslas?

Mano pagrindis keliavimo tikslas “išlipti” iš savo komforto zonos ir mesti naujus iššūkius sau. Taip pat aš tiesiog negaliu sėdėti vienoje vietoje, noriu pažinti naujas kultūras ir plėsti savo akiratį.

Ar ateityje planuoji kažkokią panašią kelionę?

Tikrai taip. Bet šiuo metu mano didžiausia svajonė yra savanoriauti Malaizijoje ir padėti asocialių šeimų vaikams. Noriu pažinti Azijos kultūrą, o tuo pačiu padėti žmonėms.

Ar rekomenduotum mūsų gimnazijos mokiniams pakeliauti „Santiago de Compostela“ keliu?

Jeigu žmogus to nori, yra pasirengęs psichologiškai ir fiziškai – žinoma. Bet jeigu eis tik „for fun“ arba pabūti su draugais – tuomet šis kelias tikrai ne jam. Tai yra rimta kelionė, į kurią reikią žvelgti ne pro pirštus ir nepulti stačia galva.

Kuo vadovaujiesi savo gyvenime?

Visuomet gyvenime pasitikėjau tik savo širdimi, nes, mano manymu, patys svarbiausi dalykai matomi tik ja. Tačiau „Santiago de Compostela“ kelias mane išmokė, jog dažnai būna tokių situacijų, kai turi vadovautis šaltu protu, o jausmus ir užplūdusias emocijas – pamiršti.

patiko straipsnis? pasidalink su kitais

sužinok apie naujus straipsnius pirmas