--2016-04-22

Jablonskio gimnazija garsėja ne tik mokslo srityje, bet ir savo sportininkais. Antrus metus besimokantis gimnazijoje 16-metis Simonas Raila yra futbolininkas, priklausantis Lietuvos rinktinei ir jos federacijai. Nuo pat vaikystės žaidžiantis futbolą Simonas yra labai daug pasiekęs ne tik Lietuvos, bet ir Europos mastu. Radęs laisvą valandėlę, Simonas mielai sutiko pasidalinti savo futbolo pasiekimais ir savarankiško gyvenimo įspūdžiais bendrabutyje.

Trumpai papasakok apie save.

Esu Simonas Raila, Jono Jablonskio gimnazijos dešimtokas. Žaidžiu Nacionalinėje futbolo akademijoje, taip pat esu Lietuvos U-18 jaunimo rinktinėje.

Kas tave nuvedė į pirmąją futbolo treniruotę ir pabudino tą aistrą futbolui?

Į pirmą futbolo treniruotę mane nuvedė tėvai. Mama paklausė manęs, ką norėčiau lankyti – futbolą ar krepšinį? Pasirinkau futbolą, nes man tai pasirodė įdomesnis sportas, kuris pasaulyje yra daug populiaresnis nei Lietuvoje (deja).

Kodėl futbolas, o ne krepšinis?

Krepšinis manęs nedomino. Futbolas reikalauja daugiau ištvermės ir komandinio darbo. Taip pat, mano nuomone, žymiai sunkiau yra valdyti kamuolį kojomis nei rankomis. Bent jau man atrodo, kad privalai turėti daugiau valios ir mokėti judėti didelėse distancijose.

Kokia tavo dienotvarkė? Kaip sekasi derinti mokslus, laisvalaikį ir futbolą?

Atsikeliu ryte apie pusę septynių, einu pavalgyti pusryčių į Kauno Gedimino sporto ir sveikatingumo gimnaziją. Tada keliauju į pamokas, po jų einu į bendrabutį ruošti pamokų ir laukti treniruotės, kuri dažniausiai būna apie pusę penkių. Kai kuriomis dienomis būna komandos susirinkimai, per kuriuos aptariame savaitės tikslus. Apie aštuntą valandą, po treniruočių, einu vakarieniauti. Tada baigiu daryti namų darbus ir einu miegoti nesulaukęs dešimtos. Savaitgaliais dažniausiai būna bent po vienerias varžybas, todėl labai svarbu išlaikyti formą. Dėl laisvalaikio sunku ką nors pasakyti. Jei atsiranda laisvesnis vakaras, susitinku su draugais, praleidžiu linksmai laiką. Arba po treniruočių, jei nebūnu labai pavargęs, bet dažniausiai būnu beprotiškai nusikalęs. Vasarą mes turime laisvas tik 3 savaites, nes per visą kitą laiką būna įvairios stovyklos, nedideli turnyrai. O kitais metais vasarą ruošimės U-19 atrankinėms varžyboms užsienyje.

Ar nėra sunku būti atskirtam nuo šeimos gyvenant futbolo akademijos bendrabutyje?

Asmeniškai man – nėra sunku, nes tai turi ir pliusų, ir minusų. Gyvendamas bendrabutyje galiu patirti laisvesnį ir savarankiškesnį gyvenimą, išmokti pats prisiimti atsakomybę. Žinoma, būna tokių momentų, kai pasiilgstu namų, šeimos, naminio maisto, todėl savaitgalius praleidžiu namuose, jei nėra varžybų.

raila2

Kas jus prižiūri bendrabutyje?

Yra budėtojas prie pagrindinių durų, kuris prižiūri, kad laiku grįžtume. O kiekviename aukšte yra po trenerį, kuris prižiūri tvarką.

Ar dėl sporto mokslai labai nukenčia?

Mokslai nenukentėtų, jei pats būčiau labiau užsispyręs šioje srityje (juokiasi).

Didžiausias tavo komandos pasiekimas?

Tiksliai pasakyti būtų sunku, nes buvo gana daug pergalių ir laimėjimų. Na, o vienos iš įsimintiniausių buvo tada, kai su komanda dalyvavome Klaipėdoje „Amber Cup“ varžybose. Žaidėme su vyresniaisiais dėl 3 ir 4 vietos, buvo labai įtempta kova, bet pralaimėjome. Visai neseniai vėl teko su jais žaisti ir šįkart mes laimėjome.

Kur toliausiai buvai nukeliavęs su savo komanda?

Su Nacionaline futbolo komanda toliausiai buvome nukeliavę į Daniją. Dar buvo varžybos Liuksemburge, bet aš negalėjau dalyvauti, nes buvau po operacijos, nes turėjau kojos traumą.

Ar yra žaidėjų, su kuriais sunkiai sutari? Ar tai trukdo komandiniam žaidimui?

Sutariu su visais savo komandos draugais. Žinoma, būna, kad per treniruotes kuris nors labiau susinervina, parodo savo pyktį, žodžiuojasi, tačiau už aikštelės ribų nesipykstame.

raila3

Koks tavo mėgstamiausias futbolininkas ir užsienio futbolo klubas? Kodėl?

Mėgstamiausias žaidėjas tikriausiai būtų Marcelo, kuris žaidžia Madrido „Real“ , nes jis man yra kaip pavyzdys, nes pats esu krašto gynėjas. Taip pat, mano nuomone, Marcelo puikiai žaidžia savo pozicijoje ir yra vienas iš geriausių šių laikų žaidėjų.

Mano simpatija klubams ilgai neišsilaiko. Bet labiausiai patinkantis būtų Turino „Juventus“, nes ten seniau žaisdavo labai aukšto lygio žvaigždės, tokios kaip Dženluidžis Bufonas, kuris iki šiol priklauso tam klubui. Tai buvo labai garsus klubas, išlikęs iki šiol. Be to, tai Italijos klubas, o ši šalis mane labiausiai ir traukia.

Kokie tavo ateities tikslai? Ar sieksi futbolininko karjeros, ar tai liks daugiau kaip hobis?

Į šitą klausima galėčiau atsakyti dvejopai, nes nežinau, kas ateityje manęs laukia. Sakoma, kaip Dievas duos (juokiasi). Jei pasiseks, siesiu futbolą su gyvenimu, jei ne, jis vis tiek liks širdyje.

Kodėl pasirinkai Jablonskio gimnaziją? Žinant, kad dauguma futbolininkų Kaune renkasi Gedimino sporto ir sveikatingumo gimnaziją, kuri yra prie pat futbolo akademijos.

Mokiausi toje gimnazijoje pusę metų ir susidariau labai blogą nuomonę apie ją, nes į mokslus ten nežiūrima labai rimtai. Man atrodė, kad ta gimnazija yra labai prasto mokymosi lygio, todėl pasirinkau Jablonskio gimnaziją, kurioje mokėsi labai daug artimųjų – tarp jų mano mama.

Kas tave domina, be futbolo, iš mokslo sričių?

Labiausiai mane domina tai, kas yra susiję su šiuolaikinėmis informacinėmis technologijomis. O tiksliau programavimas ir kompiuterinių tinklų administravimas.

Pasakyk, kokią poziciją tu užimi savo komandoje ir kodėl.

Kai pradėjau žaisti futbolą, mano pozicija buvo atakuojantis puolėjas: tai yra žaidėjas, kuris padeda ne tik pulti, bet ir gintis. Vėliau, buvau tapęs puolėju, bet kai atėjau į akademiją, tapau krašto gynėjas. Buvo laikotarpis, kai man labai puikiai sekėsi, tačiau gavau kojos traumą, po kurios iki šiol sunku atsistatyti.

Kokių savybių reikia krašto gynėjui?

Reikia turėti labai daug koncentracijos ir atsakomybės jausmo. Privalai visada žaisti aštriai, nepraleisti kito žaidėjo pro save.

Kokia būtų tavo svajonė, susijusi su futbolu?

Didžiausia svajonė būtų ta, kad patekčiau į gerą klubą ir žaisčiau čempionų lygoje.

Kokios buvo asmeniškai tau įsimintiniausios varžybos.

Kai žaidėme su klaipėdiečiais elitinėje lygoje, į atmintį buvo įstrigęs vienas įvykis. Žaidimo metu mano komandos draugui kamuolys, atšokęs nuo kito žaidėjo galvos ar peties, nuskriejo tiesiai jam į veidą. Mačiau, kaip jo nusisukęs žandikaulis buvo iššokęs į kitą pusę. Buvo labai gaila komandos draugo, jis buvo labai sutrikęs, o po smūgio nukritęs ant žemės pradėjo purtytis. Greitai buvo iškviesti daktarai ir greitoji pagalba. Buvo įsimintiniausios ne varžybos, bet tas įvykis, kuris šiek tiek paveikė psichologiškai. O Danijoje buvo varžybos dėl patekimo į pusfinalį: negalėjome atsipalaiduoti nė sekundei, nes visas rungtynes arba laimėdavome vienu tašku, arba atsilikdavome. Galų gale po labai daug išlieto prakaito mes įmušėme lemtingą įvartį ir laimėjome.

Įvardink savo, kaip žaidėjo, stipriąsias ir silpnąsias vietas.

Stiprioji mano vieta būtų didelis greitis. Jei mane apeina žaidėjas, aš sugebu jį pasivyti, žinoma, jei jis yra labai aukšto lygio žaidėjas, būtų daug sunkiau, bet aš pasitikiu savo jėgomis. Taip pat turiu stiprų fizinį pasirengimą, tai yra didžiulis privalumas futbole. Na, o silpnoji mano vieta būtų ta, kad esu trumparegis ir treneriai tai pastebėję ne kartą man minėjo, kad aš blogai apskaičiuoju kamuolio trajektoriją, kai kamuolys skrieja ore.

Kokie buvo tavo, kaip profesionalaus futbolininko, sėkmingiausi metai?

Manau, kad 2015-ieji, kai vyko turnyras „Amber Cup“ Klaipėdoje. Turėjo vykti Palangoje, bet ten futbolo aikštė buvo restauruojama, tai buvo perkelta į Klaipėdą. Nepaisant turnyro baigties, dauguma iš mūsų komandos pasirodė labai gerai.

Kiek laiko trunka paprasta futbolo treniruotė?

Dažniausiai pusantros valandos, priklauso, kokia treniruotė. Jei atsistatymo treniruotė, trunka valandą: lengvai bėgame krosą, einame į pirtį, kad atsipalaiduotų raumenys. Kartais su komanda važiuojame netgi į Girstučio baseiną atsigauti po varžybų.

Kaip tave priėmė į Nacionalinę futbolo akademiją?

Situacija buvo labai juokinga, nes iš pat pradžių nelabai pats supratau ten patekęs (juokiasi). Manęs paprašė ateiti į testavimus. Futbole testavimas yra 30 metrų bėgimas, tikrinant greitį, ir šuolis į aukštį. Pasirodžiau ne taip sėkmingai, kaip tikėjausi, tačiau mane vis tiek pakvietė į treniruotę. Vėliau man tiesiog pasakydavo treniruotės laiką ir aš ateidavau – taip ir patekau. Konkrečiai man nieko nepasakė, davė kuprinę su daiktais ir liepė ateiti į treniruotę.

Ar buvo toks momentas, kai norėjai viską mesti ir būti paprastu moksleiviu?

Aišku, buvo, dar pirmaisiais mėnesiais akademijoje labai erzindavo tai, kad labai daug laiko užima treniruotės, ir negalėdavau daryti tiek, kiek darė mano draugai. Bet kaip sako mūsų treneris, atsisakyk dėl to, dėl ko tu sieki. Aš atsisakau draugų, bendravimo su jais, tačiau, kai pasieksiu sau norimą tikslą, – tai atsipirks.

patiko straipsnis? pasidalink su kitais

sužinok apie naujus straipsnius pirmas