--2016-03-08

Eidami mūsų mokykla prasilenkiame su labai daug talentingų ir jau daug pasiekusių žmonių. Vienas iš jų – Nikas. Jis yra vienas iš mūsų nuostabių ir perspektyvių gimnazijos mokinių. 17 metų vaikinas jau kuria mados žurnalą „Etiquette“, bendradarbiauja su garsiomis Lietuvos asmenybėmis ir sparčiai kopia karjeros laiptais. Žurnalo įkūrimo ir eigos etapus Nikas mums ir atskleidė interviu metu.

Nikai, prisistatyk vienu sakiniu!

Esu Kauno Jono Jablonskio gimnazijos 11 klasės mokinys, fotografas, elektroninio mados žurnalo ,,Etiquette” įkūrėjas ir vyr. redaktorius.

Kas lėmė pasirinkimą ateiti čia, į Jablonskio gimnaziją?

Pasirinkimas pereiti į šią mokyklą buvo visiškai atsitiktinis, pamėginti nunešti dokumentus įkalbėjo mano senelis.

Kas pasikeitė perėjus į Jablonskio gimnaziją? Ar atradai kažką nauja, ko nebuvo ankstesnėje mokykloje?

,,Jablonskyje” prigijau iš karto, didžiausią įspūdį padarė čia besimokantys mokiniai (kolegos). Pirmiausia pastebėjau aukštą mokinių motyvaciją, siekį iš savęs reikalauti maksimumo, siekti aukštumų visose srityse. Didžioji dauguma koridoriais vaikštančių jablonskiečių spinduliuoja motyvacija ir smalsumu. Kaip, ko gero, visų čia esančių moksleivių autoritetas – pavaduotoja, mokyklos galva, – pasakė: ,,Jablonskis augina ateities vadovus”. Tai man ir buvo didžiausias atradimas ir, ko gero, Jablonskio gimnazijos vardo populiarumo paslaptis.

O kaip sekasi mokslai? Kurie dalykai geriausiai sekasi?

Kadangi mano gyvenime šiuo metu karjera (jos pradžia) užima lygiaverčią poziciją su mokslais, stengiuosi dėmesio ir pastangų skirti vienodai abiems sritims, kad nė viena nenukentėtų, taip išlieku sąžiningas sau ir mokyklai (juokiasi). O dėl mokymosi dalykų, gaila, bet niekada tiksliuku nebuvau ir turbūt netapsiu. Jaučiu didelį potraukį lietuvių, anglų kalboms, kartais istorijai.

Papasakok apie savo karjeros pradžią. Kas padarė įtaką ir lėmė ją?

Savo brandos ir karjeros lūžio tašku laikau 2013 metus, kai man buvo 14 metų (tuo metu kelerius metus teko gyventi kaime). Dėl visiško ,,ką veikti” neturėjimo ir nuolatinio zyzimo ,,ką veikti” vieną dieną į rankas paėmiau seną fotoaparatą. Pirmi kadrai buvo padaryti lauke, fotografuojant gamtą. Taip mano gyvenime pasirodė fotografija. Supratau, kad gamta ir kaimo grožis ne man. Labiau mėgstu urbanistiką, todėl gamtą greit pakeitė portretai. Fotografavau jaunesnįjį brolį, su kurio portretu tais pačiais metais laimėjau pirmą tarptautinį fotografijos konkursą. Nusprendžiau nesustoti ir ieškoti kažko daugiau. Tas „daugiau” atsirado, kai grįžau gyventi atgal į Kauną. Pradėjau eksperimentuoti su įvairių tipų portretais, kurie palaipsniui tapo mada. Todėl sakyčiau, kad viską lėmė aplinkybės.

Kaip atsirado ,,Etiquette”? Kas paskatino sukurti šį žurnalą? Kaip kilo idėja?

Galima sakyti, jog ši idėja kilo iš neapykantos ir pykčio vienam žmogui. Ankstesnėje mokykloje sutikau bendraklasę, kurios net gerai nepažinojau, tiesiog pasąmoniškai supratau, kad aš jos nekenčiu, na, o ji atsakė tuo pačiu. Toks pyktis mums sukilo… Tačiau vieną dieną, pasitaikius (ne)palankioms aplinkybėms, buvome palikti dviese. Pradėjome kalbėtis, atsirado bendras požiūris. Todėl šis pasiplepėjimas virto didžiule idėja ir galutine mintim: ,,Pabandom!”. Štai ir pabandėm!

Jubiliejiniam savo žurnalui nusprendei pakviesti 10 garsių moterų. Kodėl moterys, o ne vyrai?

Visuomet lengviau yra atsižvelgti į moteris, norus, juk ne veltui sakoma, kad moterų pasaulyje daugiau nei vyrų. (Juokiasi). O šiaip dirbti su moterimis galbūt šiek tiek lengviau, nors norėčiau ir planuoju skirti šiek tiek dėmesio žurnale ir vyrams.

Roko Baltakio nuotrauka
Gedimino Žilinsko nuotrauka
Marlos Singer nuotrauka
Gedimino Žilinsko nuotrauka
Pauliaus Zaborskio nuotrauka

Ar sunku buvo surasti bendraminčių ir suburti stiprią komandą? Kaip ją išsirinkai?

Su komanda buvo įvairių dalykų, keitėsi net keli komandų komplektai. Buvo laikotarpis, kai dirbau visiškai vienas, tačiau greitai supratau, kad be komandos aš negaliu. Labai mėgstu kartoti šią frazę: ,,Jei nori eiti greitai – eik vienas, jei nori eiti toli – eik išvien su savo komanda”. Kai tai supratau, netikėtai pradėjau sutikti žmogų po žmogaus, kurie patikėjo šiuo projektu. Esu dėkingas savo komandai už viską, jie – mano šeima.

O kaip į žurnalą reagavo tavo tėvai, draugai ir visi aplinkiniai?

Aš niekada nekreipiau dėmesio į tai, kas ką mano ar sako. Svarbiausia jausti, jog judi tinkama linkme ir jausti vidinį postūmį, svarbiausia – tikėti savim. O žmonių nuomonė labai greitai keičiasi. Draugai, kai pamato, kad sekasi, tada jau stebuklingai ir pripažįsta, ir giria. Tačiau buvo ir vis dar yra ir tų, kurie nesuprato, ką aš darau. Tačiau man svarbiausia, kad tai supranta ir palaiko mano artimiausi draugai ir šeima, o dar svarbiau – visada išlikti ištikimu sau.

Be to, kad esi įkūręs žurnalą, kaip manai, kas dar tave išskiria iš kitų paauglių?

Be to, kad esu fotografas ir žurnalo įkūrėjas bei vyr. redaktorius, esu taip pat tiesiog paauglys ir moksleivis. Turiu omeny, kad (ne)išsiskiriame visi, nes kiekvienas esame skirtinga individualybė.

Nikai, minėjai, kad augant žurnalui augai ir tu. Kokius pokyčius savyje matai?

Geras klausimas! Visų pirma, kuo toliau eini, tuo labiau atsiskleidi ir vis save realizuoji, ieškai kažko naujo ir dar nepatirto, tai vadinu alkiu gyvenimui, taip pat augdamas pastebiu ir savo minusus, spragas, kurias stengiuos taisyti, kad galėčiau ir toliau eiti į priekį ir įgyvendinti savo tikslus.

O ar turi idealą?

Kaip asmenybės idealą laikyčiau savo senelį, nors ir nelabai sutariam. Jis labai tvirtas žmogus, kaip asmenybė, kuria tikrai norėčiau sekti. Ko gero, daug mano savybių atkeliavo iš jo – tiek stiliaus pojūtis, tiek kūryba.

Ir kaip įsivaizduoji save po 7 metų?

Hm, po septynerių metų (šypteli), turbūt sėdintį savo redakcijoje, apsikrovusį popieriais, lygiai tokį patį išsiblaškiusį, tačiau ambicingą, keliaujantį. Niekas neturėtų manęs riboti. Labai sunku įsivaizduoti, kas bus po septynerių metų, nes net negaliu numatyti, kas bus po metų.

Ar domiesi žurnalistika ir nori su ja sieti savo ateitį? Jei taip, tai kur žadi studijuoti?

Taip, tikrai taip. Labai norėčiau studijuoti Vilniaus universitete žurnalistiką arba mados žurnalistiką užsienyje.

Ko palinkėtum savo bendraamžiams, kurie nedrįsta, bet galbūt norėtų žengti tokį patį žingsnį kaip tu?

Ko gero, palinkėčiau mokytis, nepasiduoti aplinkos spaudimui bei ieškoti ir klausyti tiktai savęs.

patiko straipsnis? pasidalink su kitais

sužinok apie naujus straipsnius pirmas