--2016-10-01

Na, o šį kartą JJG Balsas kalbina neseniai į Jono Jablonskio gimnaziją įžengusią anglų kalbos mokytoją Džildą Railienę, kuri anksčiau mokėsi tuometėje Jono Jablonskio vidurinėje mokykloje. Mokytoja mielai sutiko pasidalinti šiltais prisiminimais apie senąją Jono Jablonskio mokyklą.

Kodėl jūs nusprendėte tapti mokytoja?

Nuo vaikystės labai mėgau lyderiauti. Jaučiau, kad mano vieta mokykloje – būti mokytoja.

Kokios veiklos jaunystėje jums labiausiai patiko? Gal būtent jos paskatino jus siekti mokytojos profesijos?

Negalėčiau pasakyti, kad tai buvo kokių veiklų įtaka. Tiesiog jaučiau, kad galėčiau būti mokytoja. Vaikystėje kiemo vaikai manęs klausydavo, aš būdavau lyg būrio vadas. Be abejo, labai mėgdavau sportuoti, su kiemo vaikais žaisdavome sportinius žaidimus. Na, ir buvau gana berniukiška, nes mėgdavau įvairius iššūkius, ekstremalias veiklas – šokinėti nuo stogų, lipti per aukštas tvoras arba važinėtis rogėmis nuo aukštų kalnų. Visada ieškojau kur ,,įsivelti“, kad būtų įdomiau gyventi.

001

Buvote ramus vaikas ar neklaužada?

Buvau labai didelė neklaužada. Dar dabar turiu randų, primenančių, kokia buvau, kaip griūdavau, atsistodavau ir vėl griūdavau… Visada veiklos turėdavau, bet taip pat buvau romantiška, meniška, labai mėgau knygas skaityti, turėjau labai daug įvairių svajonių.

Kokia yra jūsų įsimintiniausia knyga?

Stefano Cveigo romanas „Širdies nerimas“.

Kodėl pasirinkote mokyti būtent Jono Jablonskio gimnazijoje?

Visų pirma, tai pasirinkau mokyti būtent joje, nes norėjau sugrįžti į savo mokyklą. Prieš tai dirbau vienoje Kauno rajono vidurinėje mokykloje ir supratau, kad per ilgai užsisėdėjau toje pačioje vietoje. Labai troškau iššūkių. Tik dėl iššūkių atėjau dirbti čia, nes buvau jau pakankamai prisisotinus ramaus gyvenimo.

Ar susitvarkote su tais iššūkiais?

Visko būna. Turiu labai gera patirtį, o patirtis visada veda į priekį.

Papasakokite apie tuometę Jono Jablonskio mokyklą, kurioje jūs mokėtės. Manau, skaitytojams labai įdomu sužinoti, kaip viskas buvo tada.

Man iš tikrųjų labai patiko mokytis Jablonskio gimnazijoje, tada ji dar vadinosi vidurine mokykla. Mūsų ,,A“ klasė buvo labai stipri, turėjome daug talentingų mokinių, kurie lankė įvairiausius būrelius. Ir pati klasė mėgo konkuruoti, mes visada norėdavome būti pirmi: kai mokykloje vykdavo renginiai ar konkursai, mūsų klasė visuomet dalyvaudavo ir dažniausiai užimdavo pirmąsias vietas. Taigi, augau konkurencingoje aplinkoje – visi troško būti pirmi. Dėl to ir buvo smagu mokytis, o didžiausia gėda – nesimokyti. Bendraklasiai buvo draugiški, visada, jei ko nesuprasdavau, puldavo padėti. Ir net nežinau, ar šiandieninėje Jablonskio gimnazijoje yra panašūs santykiai tarp mokinių.

Tai jūs manote, kad tuomet klasės būdavo draugiškesnės ir apskritai mokytis  Jablonskio gimnazijoje buvo geriau?

Aš manau, kad laikmetis buvo kitas. Negalėčiau sakyti, kad buvo geriau, bet, kai stebiu dabartinius mokinius ir prisimenu savo bendraklasius, suprantu, kad mūsų pramogos po pamokų – skiriasi. Mes dažnai susitikdavome po pamokų, rengdavome klasės vakarėlius, diskotekas, jų metu mes prisigalvodavome įvairiausių žaidimų, o dabar klasės vakarėliai nėra organizuojami taip dažnai arba apskritai nėra organizuojami. Turiu omenyje – mokykloje.

002

Su šia mokykla yra susijusi ne viena jūsų šeimos karta. Papasakokite apie tai.

Mano mama buvo anglų kalbos mokytoja ir dėstė šioje mokykloje labai daug metų. Ir tai buvo viena iš priežasčių, kodėl tapau mokytoja. Man labai gerai sekėsi kalbos, mėgau ir lietuvių, ir rusų kalbas ir, žinoma, svarsčiau, kurios kalbos mokytoja man tapti. Kad tapsiu mokytoja – buvau įsitikinus, visą gyvenimą to troškau, o kadangi dar mama buvo mokytoja, turėjau didelį paskatinimą, pagelbėjo savo patarimais. Dabar į mūsų gimnaziją atėjo mokytis mano sūnus Simonas, nežinau, ar jam turėjo įtakos tai, kad čia mokytoja dirbo jo močiutė, o dabar dirba ir jo mama, bet čia jam labai patinka. Žinoma, Simonas nėra tobulas mokinys, tačiau, kai jo paklausiu, ar norėtum eiti į kokią paprastesnę mokyklą, kur nebūtų tokių aukštų reikalavimų, jis visada atsako: „Ne, man čia labai patinka“.

Kodėl pasirinkote tokį patį kelią kaip mama?

Mama patarė mokytis anglų kalbą, bet didelės įtakos nedarė. Tais laikais, kai mums, lietuviams, pasaulis buvo uždaras, kai Lietuva buvo Sovietų Sąjungos sudėtyje, anglų kalba buvo labai prestižinis dalykas. Mokėti skaityti, rašyti ir kalbėti anglų kalba buvo labai reta. Tuomet Jono Jablonskio vidurinė buvo viena iš stipriausių mokyklų Kaune, kuri buvo sustiprinta ankstyvuoju anglų kalbos dėstymu, mes mokėmės anglų kalbą nuo pirmos klasės ir turėjome daug pamokų. Taigi, kai baigiau mokyklą, aš puikiai mokėjau anglų kalbą, net, kai įstojau į universitetą, man buvo labai lengva mokytis ir aš labai didžiavausi Jablonskio vidurinės mokyklos paruošimu.

Kokios galimybės buvo mokytis anglų kalbos tuomet? Ir kokios yra dabar?

Tuomet galimybė mokytis tokioje stiprioje mokykloje, kaip Jono Jablonskio vidurinė mokykla, buvo prestižo reikalas, kadangi mokiniai turėjo tikrai labai stiprius ir griežtus mokytojus. Kiek esu šnekėjusi su savo tuometiniais draugais, kurie mokėsi anglų kalbą kitose mokyklose, jie taip puikiai nešneka angliškai, kaip buvę Jablonskio mokiniai. Manau, jiems nebuvo ir pačios motyvacijos, stimulo mokytis anglų kalbą, nes niekas negalvojo, kad pasaulis bus atviras ir kad kalbų mokėjimas bus labai pravartus ir vertinamas dalykas. Mes neturėjome nei interneto, nei kažkokių įdomių vadovėlių, buvo tik puiki aplinka ir nuostabūs mokytojai. Dabar moksleiviams yra žymiai didesnės galimybės nei anksčiau. Pats mokytojas gali išrinkti įdomesnį vadovėlį, jų dabar yra be galo daug, taip pat didžiulis informacijos srautas yra internete ir, žinoma, daugybė metodų mokytis.

Kodėl būtent mokytojos profesija? Kas privertė galutinai nuspręsti, kad norite būti mokytoja?

Niekas nevertė. Žinodama savo charakterį, tiesiog pagalvojau, kad man labai tiktų būti mokytoja, kadangi labai mėgau bendrauti su vaikais. Negalėjau įsivaizduoti savęs dirbančios kitokį darbą nei mokytojos. Ir aš visiškai nesigailiu pasirinkusi tokį kelią.

dzilda-featured

Kokie buvo jūsų mėgstamiausi mokomieji dalykai mokykloje?

Be abejo, anglų, lietuvių ir rusų kalbos. Bet anglų kalba patiko labiausiai.

Kas labiausiai Jums įsiminė besimokant tuometinėje Jablonskio mokykloje?

Labiausiai tikriausiai įsiminė mano anglų kalbos mokytoja Teresė Kulvietienė. Taip pat norėčiau išskirti ir savo anglų literatūros mokytoją Nijolę Pociūtę. Jos labiausiai mane motyvavo tapti anglų kalbos mokytoja. Jų pamokos būdavo be galo įdomios.

Kaip manote, ar dabartiniai mokiniai vertina tai, kad yra visos galimybės mokytis kalbas, tačiau tik vienetai pasiima antrą užsienio kalbą, rusų, prancūzų, ispanų ar vokiečių?

Sunku būtų vertinti. Kiekvienas vertina pagal savo laikmetį. Mano laikais rusų kalba buvo įprastas dalykas, mes visi puikiai mokėjome kalbėti rusiškai. Manau, kad dabartiniai moksleiviai nesupranta užsienio kalbų, tokių kaip rusų kalba, svarbos. Nors kuo daugiau kalbų moki, tuo daugiau durų tau atsiveria. Vaikai galėtų mokytis ne tik anglų ir rusų kalbas, bet dar ir ispanų, italų.

Ką mėgstate veikti po sunkios darbo dienos mokykloje?

Mėgstu važinėti dviračiu, vaikščioti, kadangi gyvenu labai gražioje vietovėje, kur yra sutvarkyti dviračių takai ir nuostabi gamta, taigi labai daug laiko praleidžiu būtent gamtoje. Taip pat turiu dvi kalytes namuose, taigi dažnai einu su jomis pasivaikščioti. Dar be galo mėgstu iškylas, keliones, būti su savo draugėmis.

Ar apibūdintumėte save kaip gamtos žmogų?

Visiškai taip. Su amžiumi pradėjau artintis prie gamtos vis labiau ir labiau. Kadangi mokytojos darbas šiais laikais yra pilnas visokių iššūkių, tikrai jaučiu, kad jau pradėjau pavargti, o buvimas gamtoje man suteikia visišką atsipalaidavimą. Gamtoje tylu, čiulba paukščiai, teka upė – žmogus, girdėdamas tokius gamtos balsus, jaučia ramybę ir po išbalansuotos dienos šitaip atgauni jėgas ir su džiaugsmu kitą dieną vėl gali eiti į mokyklą.

Gal buvote nukeliavusi kažkur toliau šią vasarą?

Taip, buvau šiaurės Italijoje. Aplankiau labai daug gražių miestų, todėl grįžau į darbą visiškai pailsėjusi ir pilna įspūdžių. Manau, kad kelionės labai praturtina žmogų, todėl reikia kartais pakeisti aplinką.

004

Kokį palinkėjimą pasakytumėte jablonskiečiams?

Nežiūrint į tai, kad mokykla yra ugdymo institucija, ir jūs ateinate mokytis, taip pat ateinate draugauti. Todėl norėčiau palinkėti vienyti klasės kolektyvą, kad ta draugystė išliktų dar ilgai ir po mokyklos baigimo. Tvirtų santykių, kol dar esate mokiniai ir ilgalaikių draugysčių po mokyklos baigimo!

patiko straipsnis? pasidalink su kitais

sužinok apie naujus straipsnius pirmas