- - 2016-09-12

Jau ir taip visiems yra aišku, kad Jono Jablonskio gimnazijoje yra įvairaus plauko mokinių. Šį kartą kalbiname dvyliktoką Luką Vaitkevičių, kuris taip pat yra ,,JJG Balso” svetainės kūrėjas ir turinio administratorius. Straipsnyje Lukas pasakoja apie savo pasiekimus rubiko kubo dėliojime ir internetinių svetainių kūrime.

Trumpai papasakok apie save.

Mano vardas Lukas, esu 12-tokas Jono Jablonskio gimnazijoje. Apart abituriento likimo, esu „JJG Balso“ svetainės kūrėjas ir administratorius, mokyklos parlamento narys ir buvęs debatininkas. Už mokyklos ribų esu internetinių svetainių dizaineris ir programuotojas, laisvalaikiu šoku lindy hopą, fotografuoju ir esu old-school (liet. senovinių) plentinių dviračių entuziastas.

 
 
 

Būdamas penktoje klasėje, suradai ne visiems žmonėms lengvai perkandamą hobį – rubiko kubą. Kaip atradai šį pomėgį?

Tas besisukiojantis plastiko gabalas lyg koks kultūrinis fenomenas yra pažįstamas kiekvienam žmogui. Beveik kiekvienas gimęs tarp 80-ųjų ir 2000-ųjų yra laikęs rubiko kubą rankose. Man taip pat teko daug kartų su juo susidurti prabėgomis, bet niekada į tai per daug rimtai nežiūrėdavau.

Tačiau viskas pasikeitė, kai netyčia YouTube radau video klipą su pavadinimu „World‘s fastest everything“ (ar kažkas panašaus), kuriame buvo nufilmuotas tuometinis rubiko kubo sudėjimo pasaulio rekordas (10 sekundžių, jei gerai pamenu). Po trupučio internetinių paieškų radau video pamoką, rodančią, kaip sudėti rubiko kubą. Nuėjau į „Maximą“, nusipirkau patį pigiausią kubą ir grįžęs namo pradėjau mokytis. O tada, kaip anglakalbiai pasakytų – the rest is history.

Kokie tavo pasiekimai dėliojant kubą?

Turėjau galimybę sudalyvauti keturiose tarptautinėse varžybose Europoje ir vieneriose varžybose Lietuvoje, kuriose bendrai sudėjus užėmiau 18 prizinių vietų. Vienu metu man priklausė virš dvylikos Lietuvos rekordų. Paskutinį kartą varžiausi prieš trejus metus ir dabar, atsiradus įdomesnei ir praktiškesnei veiklai, nebeturiu tam nei noro, nei laisvo laiko. Aišku, kartais dar paimu kubą į rankas. Kartą išmokęs neužmirši, panašiai kaip važiuoti dviračiu.

Dalyvavimas tarptautinėse varžybose buvo labai įdomi patirtis. Priešingai negu galvojat, tai nėra didžiulis nerd‘ų (liet. vėplų) suvažiavimas. Turėjau galimybę pabendrauti su daugybe įvairaus amžiaus žmonių iš įvairių pasaulio šalių, skirtingų profesijų ir socialinių grupių. Dar iki dabar bendrauju su viena garbingo amžiaus moterimi iš Indonezijos, kuri kartu su savo vyru keliauja po pasaulį ir dalyvauja rubiko kubo varžybose. Taip pat teko kelis kartus teisėjauti varžybose bei šiek tiek prisidėti prie jų organizavimo.

Bet visgi širdžiai mieliausias pasiekimas yra visi tie žmonės, kuriuos išmokiau dėti rubiko kubą. Vienose varžybose kartą teko varžytis prieš savo tėtį, bet, aišku, mokinys niekada nepralenks savo mokytojo (juokiasi).

Tikriausiai, toks logiką ir protą lavinantis hobis pagelbėjo mokantis programuoti?

Ko gero, tai vienas iš dažniausiai girdėtų komentarų, susijusių su šita veikla, bet, deja, jis nėra visiškai teisingas. Nors iš pradžių kubo dėjimas gali pasirodyti matematiškas, sudėtingas ir galvą laužantis, bet iš tiesų tai yra paprasčiausias instrukcijų sekimas. Vienintelis dalykas, kurį tikrai lavina kubo dėjimas, yra atmintis, ypač jeigu dedi užrištomis akimis – taip, dar ir taip daroma. Dar dabar mintinai moku virš šimto skirtingų algoritmų.

Bet iš kitos pusės, sugebėjimas sekti tam tikras nustatytas taisykles ir laikytis esminių principų yra labai svarbus ir programuojant, todėl negaliu visiškai nužeminti kubų dėjimą.
Egzistuoja keli skirtingi metodai kubams dėti ir išmokus vieną, viskas pasidaro paprasta. Trumpai tariant, jeigu sugebi susitept sumuštinį pagal kažkokį receptą, tai ir kubą sudėsi.

Kaip susidomėjai kompiuterių programavimu?

Devintoje klasėje internete radau 2013m. įsteigtos ne pelno siekiančios organizacijos „Code.org“ informacinį klipą apie kompiuterių programuotojo specialybę. Užteko to vieno klipo, kad pradėčiau mokytis savarankiškai.

Po kiek laiko atradau nišą, kurioje ir likau iki dabar – internetinių svetainių dizaino kūrimas ir programavimas. Techninis šitos specialybės terminas yra front-end development. Tai aprėpia ir dizaino paišymą ir programinį jo įgyvendinimą, naudojantis įvairiomis technologijomis: HTML, CSS, JavaScript ir t.t.

Dievinu tokį darbą, nes jam reikia kūrybiškumo ir empatijos, (tam, kad internetine svetaine būtų malonu ir patogu naudotis) bet kartu privalu turėti ir loginio problem-solving (liet. problemų sprendimų) mąstymo. Niekada nemaniau, kad programavimas gali tapti mano kūrybine išraiška. Džiaugiuosi atradęs savo vietą.

Kartu su tokia veikla įgijau ir profesinę ligą – mėgstu ilgai kapstytis kiekvienoje svetainėje ir ieškot klaidų, būdų jas pašalinti ir bendrai pagerinti naudotojų potyrius. Teko net porą klaidų ištaisyti ir mūsų naudojamoje „manodienynas.lt“ svetainėje. Telefone turiu sąrašą, į kurį rašau svetainių adresus, kuriuos pamatau reklamose mieste (juokiasi).

Visada buvau linkęs viską išmokti savarankiškai, nemetant į tai krūvos pinigų, todėl ir visas svetainių kūrimo žinias susikaupiau iš pamokų internete.

Galbūt esi dalyvavęs kokiose olimpiadose? Kokie tavo pasiekimai?

Porą kartų tapau laureatu anglų kalbos poezijos skaitovų konkurse, devintoje klasėje daug kur dalyvavau kartu su debatų komanda. Mokyklos garbės lentoje yra mano nuotrauka už nuopelnus anglų kalbos olimpiadoje – užėmiau pirmą vietą mūsų mokykloje ir po to varžiausi su mokiniais iš kitų Lietuvos mokyklų. Nesu didžiulis akademinių olimpiadų gerbėjas, todėl daug kur ir nedalyvavau.

Ką planuoji studijuot? Siesi savo gyvenimą su programavimu?

Ganėtinai tikslų studijų planą turėjau jau maždaug nuo 10 klasės galo, bet dabar dar svarstau kelis variantus: KTU informatika su specializacija į interneto informatiką, KTU multimedijos technologijos ir VGTU multimedijos ir kompiuterinis dizainas. Lietuvoje nėra specializuotų interneto technologijų studijų, todėl bandau rasti studijų programą, kurioje būtų daugiausiai susijusių dalykų.

Bendrai kalbant, siesiu savo ateitį su internetu. Jau ir taip kiekvieną dieną praleidžiu jame daug laiko, tai kodėl iš to nepadarius karjeros? (juokiasi) O jeigu rimčiau, tai norėčiau būti UX dizaineriu/analitiku*, front-end programuotoju arba toliau tęsti savo laisvai samdomą veiklą. Bet kuri profesija, susijusi su dalykų kūrimu internete, yra glaudžiai artima kitoms, todėl nežinia, kur mano darbas mane nuves.

*UX – user experience (liet. naudotojų potyriai)

Kodėl pasirinkai mokytis Kauno Jono Jablonskio gimnazijoje?

Prieš tai mokiausi Kauno senamiesčio progimnazijoje ir baigęs 8 klasę planavau eiti į Kauno „Aušros“ gimnaziją, nes ten ėjo dauguma mano klasiokų, bet artėjant rugsėjui panorėjau pakeisti aplinką, todėl užsirašiau į stojamąjį testą čia ir kitoje žaliakalnio gimnazijoje. Stojimas į Jablonskio gimnaziją vyko man patogesniu laiku, todėl čia ir atsidūriau.

Galų gale, tai buvo atsitiktinumas, kuriuo dabar be galo džiaugiuosi. Esu jablos patriotas ir tikrai dar čia apsilankysiu net ir po baigimo.

Ar pastebi aspektų, kuriuose mūsų mokykla galėtų tobulėti?

Kalbant šita tema esu ganėtinai šališkas, nes myliu šitą gimnaziją ir man ji pati geriausia. Tačiau manau, kad, kaip ir kiekvienai mokyklai, mums praverstų didesnis bendruomeniškumo jausmas, tiek mokinių, tiek mokytojų tarpe. Mokyklos parlamento veikla aktyviai prie to prisideda, bet svarbu nepamiršti, kad kiekvienas mokinys gali prie to prisidėti. Galbūt nepakenktų mentorystės programa – vyresnieji mokiniai padeda jaunesniems. Būtų gera matyti, kad stigma, susijusi su bendravimu su vyresniais, išnyktų.

Ko palinkėtum savo bendraamžiams ar jaunesniems mokiniams?

Siūlyčiau nekreipti dėmesio į tai, ką sako aplinkiniai žmonės, neliūdėti dėl praeities ir nesijaudinti dėl ateities, nebijoti iššūkių ir savarankiško mokymosi ir svarbiausia – ne viskas yra taip sudėtinga, kaip gali pasirodyti iš pradžių.

sužinok apie naujus straipsnius pirmas