--2016-06-06

Kauno Jono Jablonskio gimnazija atvira ne tik kalboms, skirtingomis tradicijomis, bet ir įvairių kraštų moksleiviams. Šį kartą kalbiname antrokę Karoliną Abou Aslą, kuri turi kuo pasigirti: mergina puikiai kalba arabų kalba, o jos šaknys siekia pačią Siriją. Nuotaikingame bei linksmame pokalbyje išgirstame įdomių dalykų apie ją bei jai artimą kultūrą!

Prisistatyk vienu sakiniu!

Esu Karolina, 2b klasės mokinė, ekspresyvus žmogus!

Mokykloje akį patraukia tavo išskirtinė išvaizda, o dokumentuose – pavardė. Ar gimei ir augai čia, Lietuvoje?

Taip, gimiau bei augau būtent čia.

O kaip susipažino tavo tėvai?

Mano tėvai susipažino dar jaunystėje, kai tėtis atvažiavo čia iš Sirijos studijuoti medicinos. Jie susipažino per draugus ir, kaip sakė, pirmą kartą susitiko prie fontano čia, Kaune. Mama dar buvo moksleivė, paskutinėje klasėje, o tėtis pirmakursis universitete. Kaip jie pasakojo, taip ir išsirutuliojo jų draugystė… O po kiek laiko atsiradau aš (juokiasi).

Kokią kalbą nuolatos girdėdavai namuose?

Dažniausiai lietuvių. Vėliau, kai atvažiuodavo seneliai iš tėčio pusės, pramokau arabų, o geriausiai kalbą įtvirtinau šeštoje klasėje, kai mes išvykome gyventi į tėčio gimtinę. Ten lankiau tarptautinę mokyklą ir mokiausi arabų kalbos.

sirija2(1)

Vaizdas iš Sirijos

 

Kiek laiko ten praleidai?

Metus. Grįžome, nes mama norėjo (šypteli).

Ar, tavo akimis, arabų kalba labai sunki? 

Taip, tikrai labai sunki (juokiasi). Raidžių begalės, tarimų taip pat daugybė… Vienaip tari, kitaip rašai, kasdieniniame gyvenime bei mokykloje kalbi vis skirtingai… Tikrai labai labai sunki kalba.

Bet gerai ją pramokai?

Taip, turbūt dėl tokios aplinkos, draugų, šeimos ir visų kitų supančių žmonių. Per keletą mėnesių išmokau gerai kalbėti, skaityti, na, o rašyti jau buvo sunkiau.

Bendrauji su giminėmis iš tėčio pusės? 

Taip. Močiutė gyvena Sirijoje, senelis mirė prieš kelerius metus, taigi ji liko viena. Ten apsilanko ir tetos, kurios su vaikais gyvena kitose šalyse. Bendrauju su jais visais.

Kokia kalba mieliau kalbėtum kasdien – arabų ar lietuvių?

Hm… Net nežinau… Iš tikrųjų, kai lietuviškai kalbu kasdien, paįvairinimui norėčiau dažniau kalbėti arabų kalba. Ta kalba labai gražiai skamba, pati yra labai įdomi ir man ji tikrai patinka. Taigi, tikriausiai arabų.

Turbūt bendraudama su žmonėmis dažnai girdi jų prašymus pakalbėti būtent šia kalba?

Taip, pirmas dalykas, kai susipažįstu su naujais žmonėmis, būna jų prašymai: pasakyk kažką arabšiškai (juokiasi). Dar ir dabar kai kurie klasiokai ar draugai prašo manęs išversti kokį nors sakinį ar parašyti jų vardą arabų kalba.

Ar esi gerai susipažinusi su arabų kultūra?

Iš dalies, manau, taip, tačiau dar tikrai trūksta to pažinimo. Kai buvau šeštokė, ne taip ir domėjausi pačia kultūra, važiuodama tiesiog norėjau pamatyti mečetes, pabendrauti su žmonėmis ir panašiai. Taigi, ne tiek ir susitelkiau į pačią kultūrą, o ir dabar neatrandu tam tiek laiko, kiek pati norėčiau.

sirija1(1)

Kasdieninis gyvenimas Sirijoje

Bet tikriausiai galėtum išskirti kažką, ką labiausiai joje vertini?

Vienas labiausiai įstrigusių dalykų, kai viešėjau Sirijoje, buvo žmonių draugiškumas, jų bendravimas. Atrodė keista, kai atvažiavusi buvau priimta tarsi sava, nors iš tiesų esu lietuvė. Žmonės su manimi bendravo, man patarinėjo, susilaukiau šiek tiek išskirtinio dėmesio. Sirijos gatvėse, galėjau sveikintis su kiekvienu praeiviu, kalbėtis su jais, to labai trūksta Lietuvoje. Čia dažnai gali sulaukti rūstaus žvilgsnio ar replikos. Manau, kad arabų kultūroje didele vertybe galėčiau laikyti jų draugiškumą.

O jeigu galėtum pasirinkti šalį, kurioje norėtum gyventi, kokia ji būtų?

Labai noriu į šalis, kuriose kalba anglų kalba. Ši kalba visuomet traukė mane, nuo pat pradinių klasių, nors niekada nesimokydavau daugybės taisyklių ar žodžių iš žodynų. Viskas išeidavo tarsi savaime. Man anglų kalba yra tarsi gimtoji, jaučiuosi labai susieta su tomis šalimis ir jos tikrai mane traukia.

Spėju, jog, mokėdama tokią išskirtinę kalbą, nesunkiai turėtum pramokti ir kitas.

Taip, tai tikriausiai viena iš tų savybių, kurias turi arabų žmonės – jie labai imlūs kalboms, mokslui. Aišku, aš ne visoms mokslo sritims imli, su matematika nelabai draugauju (juokiasi). Bet kalbos man nėra sunkios. Trečioji mano kalba yra prancūzų, ji taip pat labai įdomi, nuostabiai skamba, tik ją išmokti irgi sunku. Bet išmokęs prancūzų, lengvai išmoksi ir ispanų ar kitas giminingas kalbas, o tai savotiškas pliusas.

Kuo dar domiesi ar užsiimi laisvu laiku? 

Domiuosi mada, psichologija, kurią ruošiuosi ir studijuoti, jei tik niekas nepasikeis. Ruošiuosi rašyti blogą, kurį labai seniai norėjau pradėti. Kažkada buvau pradėjusi, bet turbūt pritrūko palaikymo iš aplinkinių… O dabar turiu labai gerų draugų, kurie gali mane stumtelėti į priekį, priversti susiimti ir pasakyti, kad viskas gerai. Esu tokia, kokia esu ir jeigu žmonėms įdomu, tai kodėl gi ne? Jie labai palaiko mane, yra įsitikinę, kad gyvenime turiu daryti tai, ką mėgstu daryti. Bloge ir mėginčiau atskleisti savo pomėgį domėtis mada.

 
 

O kodėl tave traukia psichologija?

Man tiesiog patinka stebėti žmonių emocijas, pažinti jų vidų labiau negu išorę, o tai dabar yra labai madinga: spręsti apie žmogų pagal jo išvaizdą.

Kodėl būtent Kauno Jono Jablonskio gimnazija?

Iš tikrųjų, nežinau. Praėjusiais metais ieškojau, kur išeiti, nes senojoje mokykloje nesijaučiau gerai. LSMU viskas orientuota į biologiją, ko aš ne taip ir norėjau. Manau, buvau pavargusi nuo tos rutinos. Čia turėjau draugę nuo pradinių klasių, su kuria jau septynerius metus bendraujam. Ji ir pasiūlė šią mokyklą. Aišku, kai čia perėjau, buvau labai prigąsdinta: daug kas sakė, jog gausiu pašaipų dėl kilmės, kad čia mokosi vadinamasis elitas ir čia aš nepritapsiu. Dėl to buvo baisu eiti  rugsėjo pirmąją (juokiasi). Bet dabar, kai prabėgo metai, jaučiu, tarsi mokyčiausi čia nuo devintos klasės, nesijaučiu išskirtinai pažymėta. Manau, daug priklauso nuo to, kaip žmogus save pateikia ateidamas į naują mokyklą. Gali būti pats protingiausias, tačiau jei nemokėsi prisijaukinti aplinkos, tai bendrauti tau ir nesiseks.

Kaip galėtum apibūdinti čia besimokančius žmones?

Draugiški ir paprasti. Paprasti, bet neprasti, kaip sakoma (šypsosi). Atviri, nori padėti. Jie sukuria draugišką, jaukią aplinką.

Pabaigoje: ko norėtum palinkėti mūsų gimnazijai?

Tobulėti. Tobulėti tiek mokslo, tiek bendravimo srityse. Gimnazija galėtų labiau suartinti moksleivius į vieną būrį. Rengti renginius, kuriuos rengtų patys mokiniai, patobulinti jų programą. Mūsų mokykla yra orientuota į kalbas, todėl manau, jog būtų galima rengti vadinamuosius ,,prom” išleistuvių vakarus. Linkėčiau tiesiog tobulėti visur, nes tobulėjimui vietos niekados nepritrūks. Ir tikriausiai viskas (nusijuokia).

patiko straipsnis? pasidalink su kitais

sužinok apie naujus straipsnius pirmas