- - 2016-05-02

Mokytojas Gabrielius Čufarinas – vienas tų žmonių, kurie visada mus pasitinka su didžiausia šypsena veide ir meilės kupinomis akimis, pas jį galima visada užeit ir pasiteirauti bet kokiais kilusiais klausimais: nuo maisto gaminimo iki gyvenimo prasmės. Šiandien jis mums pasakoja apie tą savo pusę, apie kurią dar nesame girdėję, ir apie stebuklingą Jablonskio gimnazijos dvasią, dėl kurios, atėjęs mokytojauti laikinai, mūsų gimnazijoje taip ir pasiliko.

Kodėl nusprendėte dirbti Jono Jablonskio gimnazijoje? Kas jus čia labiausiai žavi?

Taip susidėliojo aplinkybės. Ieškojau darbo ir viena kolegė pasiūlė būtent mane dėl to, kad Jono Jablonskio gimnazija ieškojo tikybos mokytojo, vyro, taigi aplinkybėms lėmus ir atsidūriau čia. Ir tuo labai džiaugiuosi. Dirbu jau ketverius metus ir beprotiškai žaviuosi motyvuotu, įdomiu, entuziastingu bei kūrybingu jaunimu.

Ar kažkada buvote pagalvojęs, kad ateityje tapsite mokytoju?

Ne. Būdamas moksleiviu nė neturėjau tokios minties apie mokytojo profesiją. Tai išaiškėjo daug vėliau, po įvairiausių savęs ieškojimų, keliavimų, bandymų suprasti bei pažinti pasaulį. Po kiek laiko pajutau, jog turiu pašaukimą dirbti su jaunimu ir supratau, jog iš tiesų norėčiau būti mokytoju, taigi pradėjau studijuoti religijos pedagogiką.

Kokia buvo pirmoji reakcija į mokinius? Kaip jie jus sutiko?

Sutiko tiriamuoju žvilgsniu, kurį laiką mane gerai tyrinėjo nuo galvos iki kojų, jų galvose knibždėjo begalės klausimų: „Kas čia per paukštis? Ką jis čia daro? Ar apsimeta? Ar nieko nevaidina?“ (juokiasi). Jaučiausi lyg po padidinamuoju stiklu, bet po to apsipratom, jų reakcija buvo gera, mes labai suartėjom.

Kaip reagavote į tai, jog daug mokinių pasirašė peticijas, kad liktumėte gimnazijoj?

Nustebau. Labai stipriai nustebau. Tai buvo šokas, bet gerąja prasme, nes man – tai labai svarbu. Apie peticiją nieko nežinojau, man buvo pranešta gerokai po pasirašymo ir tai priėmiau su didele nuostaba. Atėmė žadą tiek mokinių, tiek mokytojų palaikymas. Jaučiausi lengvai šokiruotas.

Kaip pasikeitė nuomonė apie šiuolaikinį jaunimą?

Na, aš prieš ateidamas dirbti į mokyklą jokios nuostatos neturėjau, ypač priešiškos. Puikiai atsimenu, kai buvau paaugliu, dažnai iš vyresniosios kartos tekdavo išgirsti, kad mūsų karta jau pasiekusi dugną ir daugiau kristi nebegali. Taigi, čia yra nuolatinė kartų nuostata. Vyresniesiems visada atrodys, kad šiuolaikinio jaunimo karta yra labai bloga, tačiau neprisilietus ir iš arčiau nepamačius to jaunimo gyvenimo problemų, sunkumų, iššūkių, gerų savybių, jie niekada nepamatys šviesiosios pusės. Šiais laikais, deja, žmonės linkę vadovautis stereotipais, o aš myliu tą jaunimą, su kuriuo dirbu.

Koks pats buvot jaunystėj?

Pašėlęs buvau (juokiasi). Labai nenustygstantis vietoje, krėsdavau įvairiausias šunybes. Buvo dalykų, kurie sekdavosi gerai, žinoma, buvo, kurie sunkiau. Taip pat buvo ir mokytojų, kurie mane labiau mėgo, ir tų, kurie nelabai. Man buvo labai svarbus keleto mokytojų požiūris, jų pagalba, jie nepaisė, koks buvau, vis tiek žiūrėjo į mane teigiamu žvilgsniu, tikėjo manimi. Nors buvo visko, stengėsi nukreipti mane tinkama linkme. Buvo labai stiprus ieškojimų metas paauglystėje. Kai kurių dalykų nelinkėčiau patirti ir išbandyti jaunimui, nes savo kailiu patyriau sunkiausius. Nors sakoma, kad geriausia mokytis iš savo klaidų, tačiau išmintingas mokysis iš kitų. Bent šioje situacijoje.

Mokytojas Gabrielius kairėje

Daugelis Kauno Jono Jablonskio gimnazijos mokinių žino jus kaip tikybos mokytoją, tačiau galbūt gyvenime esate „ragavęs“ kitokio darbo?

Visų pirma, kai artėjau prie mokyklos baigimo, labai rimtai svarsčiau apie profesionalią karo tarnybą ir, baigęs vidurinę, savo noru išėjau į tarnauti. Dėl tam tikrų aplinkybių šios profesijos įgyti neišėjo ir labai nusivyliau, nes į tai buvau sudėjęs visas savo viltis, energiją. Taigi pradėjau ieškoti kur dar labiau galėčiau save realizuoti. Ir visiškai netikėtai pradėjau gaminti maistą. Kepiau picas ir pamačiau, kad visai gerai sekasi ir patinka. Pajutau, kad turiu tam gyslelę, nes mano tėtis geras šefas, senelis irgi, taigi tai turbūt persidavė iš kartos į kartą ir man. Atradau tame dalyke aistrą ir maniau, kad tai mano viso gyvenimo pašaukimas, planavau mokytis virėjo profesijos ir laikui bėgant įkurti savo restoraną ir būti vienu geriausių šefų (juokiasi). Baigiau mokslus, įgijau virėjo ir konditerio specialybę. Dirbau Lietuvoj, kiek vėliau likimas susiklostė, kad išvykau dirbti į užsienį (D. Britaniją). Gyvenimas vis tiek sugrąžino į tėvynę ir pradėjau daug mąstyti apie šią specialybę. Pasvėriau visus „už“ ir „prieš“ ir susidūriau su labai didelėm egzistencinėm problemom, klausimais. Vėl prasidėjo paieškos. Dvasingumo. Šią savo svajonę palikau kaip hobį ir tuomet pakrypau darbo ties pedagogika link. Virėjo specialybė man vis dar yra labai brangi ir artima. Netgi dabar norėčiau kažkokiu būdu sugebėti suderinti pamokas mokykloje bei kelias valandas padirbti restorane.

cufarinas_naras-compressor

Ką šiuo metu veikiate už mokyklos ribų?

Šiuo metu šiek tiek sportuoju, dalyvauju pilietiškai aktyvaus jaunimo organizacijoje „Baltai juoda“, tai savanoriška veikla, skatininti žmones būti pilietiškenius. Taip pat dar priklausau krikščioniškai bendruomenei, kuriai turiu įsipareigojimų.

Įsimintiniausias gyvenimo įvykis?

Per pastaruosius kelerius metus, įsimintiniausias įvykis buvo susitikimas su savo sužadėtine. Kai mes susitikome, kai bendravome, tas vakaras, kai mes ėjome į kavinę, gėrėme arbatą. Šis įvykis labai dažnai man išnyra prieš akis ir labai mane sušildo, priverčia šypsotis

Kiek pasaulio esate aplankęs? Kur dar norėtumėt nuvykti?

Daugiausiai Europa, šiek tiek Azija, turiu minty Rusiją. Jungtinė Karalystė, Airija, kur teko gyventi. Dar esu aplankęs Balkanų pusiasalį: Bosniją ir Hercogoviną, Kroatiją. Žinoma, kaipgi be kaimyninių šalių: Lenkija, Latvija. Mano planuose šiuo metu yra Kretos sala, kur planuoju nuvykti vasarą. Žinau, kad ten labai skanus maistas, o aš labai mėgstu jūros gėrybes, šviežią bei gyvą maistą. Na, dar beprotiškai norėčiau aplankyti Pietų Ameriką, pažinti jos gamtą bei kultūrą. Turbūt ten labiausiai linksta mano širdis. Na, o gyvenimo planuose dar užslėpęs turiu didelę svajonę: nukeliauti piligriminį Santjago de Kompostela kelią.

cufarinas_patrikas

Kokios, jūsų nuomone, trys žmogaus svarbiausios savybės, kuriant laimingo gyvenimo pamatus?

Brandūs autoritetai.

Spontaniškumas – labai svarbu, kad žmogus nebijotų būti nenuspėjamas, gyvas.

Mokėjimas įžvelgti smulkius, reikšmingus dalykus kasdienybėje. Iš tų dalykų ir susidėlioja mūsų laimė. Toks žmogus visuomet bus laimingas.

Kaip manote, koks yra gyvenimo tikslas?

Būti laimingam. Jaustis mylimam ir mylėti kitus žmones.

Patarimas jablonskiečiui?

Nesiliauk ieškojęs, atrask, pažink save ir būk ištikimas sau.

sužinok apie naujus straipsnius pirmas