--2016-07-11

Edita Bitvinskaitė – mokytoja, kuri visada pasiryžusi palaikyti mokinių idėjas, neabejinga nė vienam mokyklos renginiui, visada ištiesianti pagalbos ranką. Šiame interviu ji atviravo apie savo praleistus metus mokykloje ne tik kaip mokytoja, bet ir kaip mokinė.

Dažnai pati organizuojate keliones. Kokia buvo įsimintiniausia kelionė ir kodėl?

Man labiausiai patiko kelionė į Gdanską. Nepasakyčiau, kad aš dažnai organizuoju keliones, šitoje mokykloje tik su dabartiniais auklėtiniais pavyko suorganizuoti tiek kelionių. Su kitomis klasėmis aš niekur nesu buvus. O anksčiau, kai dar dirbau Trakų rajone, mes eidavome į žygius ir daug keliaudavome. Bet taip keliauti labai sunku: iš pradžių būna labai smagu, bet po to į kalnus reikia lipti ir tada jau prasideda sunkumai. Mes keliaudavome net kelias paras. O Gdanskas man tikrai labiausiai patiko. Gaila, kad šiais metais neišėjo suorganizuoti nė vienos kelionės.

čia kai užeina egoizmas atostogauju viena

„Čia kai užeina egoizmas atostogauju viena”

Esate dėsčiusi ne vienoje mokykloje. Koks šilčiausias prisiminimas iš mokyklų, kuriose anksčiau dėstėte?

Aš turbūt negalėčiau išskirti šilčiausio prisiminimo, užtat aš prisimenu žmones, su kuriais dirbau. Mokykloje kurioje dirbau (Trakų rajone), buvo labai daug širdžiai mielų žmonių ir mokytojų. Kai kurių, deja, jau nėra gyvųjų tarpe. Kolektyvas buvo labai draugiškas: buvo toks darbų mokytojas Morkūnas Dainius, kuris bet kokį neįdomų dalyką galėdavo padaryti įdomų. Tu galėdavai ateiti bet kokios nuotaikos, jis pasisodindavo tave išgerti arbatos ir tada pradėdavome kalbėti. Galėdavome kalbėti kelias paras iš eilės ir visą laiką būtų apie ką.

Kodėl pasirinkote mokytojos kelią?

Kalti mano mokytojai. Turėjau labai gerus mokytojus paskutinėje mokykloje, kurioje mokiausi. Norėjau būti rusų kalbos literatūros mokytoja, nes man labai patiko mokytoja, bet mokyklą baigiau 1990 metais, kai buvo paskelbta nepriklausomybė, tad buvo aišku, kad su rusų kalba darbo negausiu. O kita mokytoja, kuri labai patiko, buvo fizikos. Dabar, kai pati žiūriu po 20 metų darbo, tai fizikos mokytoja buvo iš vis ideali. Tada aš ir sugalvojau, kad noriu būti mokytoja ir nusprendžiau stoti į mokytojos profesiją. Nors mokyklą baigiau aukso medaliu ir galėjau stoti bet kur, aš kryptingai nuėjau mokytojos keliu ir to nesigailiu.

Su broliu, as i pirma klase jis i trecia. 1980 m rugsejo 1, Biškekas

„Su broliu. Aš į pirmą klasę, jis į trečią. ” 1980m. rugsėjo 1d., Biškekas

Kažkada esate sakiusi, kad norite pabaigti ne tik fizikos, bet ir matematikos mokslus. Ar tai vis dar yra jūsų planuose?

Yra. Ir kuo toliau, tuo artimesnis šis noras, nes yra nekokios perspektyvos fizikos mokytojams. Žada naikinti atskiras fizikos pamokas 9-10 klasėse, padaryti bendrą gamtos mokslų kursą. Nemanau, kad tai teisinga, nes nukentėtų pati fizika kaip mokslas ir lavinimas nuo to tikrai nepagerėtų. O kadangi keisti profesiją būtų gal jau per vėlu, tai tada reikėtų ją praplėsti, nors aš galėčiau dėstyti informatiką, astronomiją. Darbą gal ir rasčiau, norėtųsi tokio fundamentalaus dalyko, tikrai reikalingo. Tai turbūt realiausia mintis iš visų nerealių.

Koks juokingiausias nuotykis Jums nutikęs kartu su mokiniais?

Čia reikėtų labai ilgai ir įtemptai galvoti. Onuškyje su dvyliktokais nukirtome eglute, kuri tikriausiai buvo iš privataus miško, kad galėtumėme papuošti mokyklos salę Kalėdų šventei. Kadangi neturėjau laisvų dienų, viena auklėtinio mama, kuri dirbo ligoninėje, man išrašė biuletenį. Miške radę pačią gražiausią eglutę, keturiese (aš ir trys mokiniai) ją nukirtome. Deja, bet ji salėje netilpo nei stačia, nei gulsčia. Teko patrumpinti, o kur trūko šakų, tiesiog prisukome likusias didžiąsias šakas.

Kitas smagus įvykis buvo per patį pirmąjį matematikos egzaminą, kai jį paskelbė valstybiniu. Kadangi egzaminas vieną dieną buvo valstybinis, o kitą mokyklinis, mes, mokytojos, pastebėjom, kad kai kurios užduotys kartojasi. Padarėme plakatą su užduočių sprendiniais ir juos iškabinome įvairiuose vietose prieš kabinetų langus. Taip jau atsitiko, kad tik vienas mokinys iš klasės pamatė špargalkes ir gavo gerą pažymį. Matematikos mokytoja buvo labai nustebusi ir nesuprato, kaip čia taip galėjo nutikti.

Kiek metų dėstote Kauno Jono Jablonskio gimnazijoje? Kaip ji pasikeitė per tą laiką?

Dėstau devynerius metus. Mokykla keičiasi, bet nelabai stipriai. Labiausiai pasikeitė išvaizda, praturtėjo mokymosi priemonėmis. Neseniai buvo prabanga turėti televizorius klasėse, kad galėtum rodyti kažką per jį, o dabar visur yra multimedijos. Taip pat truputį pasikeitė mokyklos kolektyvas: išėjo į pensiją ir panašiai. Aš turėjau kolegę, su kuria labai gerai sutardavome, Janina Latakienė, fizikos mokytoja, kurios kabinete dabar esu. Mes su ja labai geros draugės buvom, labai faina tokia moteriškė. Daugiau tai kaip ir niekas nepasikeitė, bet mokykla tampa vis savesnė. Dar po renginio Naktis mokykloje, kai čia pernakvojome, išvis sava tapo. Kaip sakė darbų mokytojas Rimantas Kekys: „Dabar, kai pagulės ant grindų, žandus prie jų priglaudę, tai ta mokykla tokia sava ir miela pasidarys. Kai aš priprantu, tai man ir dalykas pasidaro kuo toliau, tuo labiau mielesnis. Tai su šita gimnazija irgi greičiausiai taip bus.

Kaip sekasi dirbti gimnazijos taryboje?

Sekasi sunkiai, nes nėra tiksliai apibrėžta, ką gimnazijos taryba turėtų nuveikti. Reikėtų perkurti gimnazijos nuostatus ir gimnazijos tarybai suteikti konkretesnių užduočių. Ir administracijai tada būtų lengviau, ir gimnazijos taryba turėtų didesnę reikšmę.

Kokia buvote mūsų metų?

Jūsų metų aš jau buvau studentė. Mokykloje buvau normali, pamokose nuoširdžiai dirbdavau, visada klausydavausi, kadangi turėjau girdimąją atmintį. Man mokytis papildomai nieko nereikėdavo, nes viską atsimindavau. Pamokas lankiau, nes jei jau bėgdavau, tai tik su visa klase. Buvau aktyvi mokinė, dalyvaudavau komjaunimo ir pionierių tarybose, organizuodavom labai daug renginių.

Ko niekada neimtumėte į negyvenamą salą?

Nėra tokių daiktų. Visada, kai išgirstu, kad kalba apie pasaulio kraštą ar negyvenamą salą, tai tokia kelionė vis tiek būtų nuotykis. Kai vyksta nuotykis, ištverti gali bet ką. Ir bet kokį žmogų turbūt, ir bet kokį daiktą. Aišku, jei tas žmogus įkyrėja tau, tai kelionėje į pasaulio kraštą tu gali tiesiog jį nustumti nuo to krašto. Daug sunkiau ištverti būna kai kuriuos žmones ar dalykus paprastoje rutinoje, o nuotykyje visko gali nutikti.

svarbiausias vyriškis, mamyčių šventė turbūt

„Svarbiausias vyriškis, mamyčių šventė turbūt”

Ką mėgstate veikti laisvalaikiu?

Mėgstu skaityti. Praktiškai to laisvalaikio neturiu, tai skaitau dažniausiai per atostogas. Jei sūnaus laisvos mokinių dienos sutampa su mano, tai dažniausiai važiuojam į Vilnių aplankyti mano tėvo ir pasiliekam ten keliom dienom. Nueiname į muziejus arba tiesiog pasivaikštome, kur niekad nesame vaikščioję. Tai tada būna tikras laisvalaikis, o namuose laisvalaikio nelabai būna.

patiko straipsnis? pasidalink su kitais

sužinok apie naujus straipsnius pirmas