Žmonių paklausus „Kaip apibūdintum Kauną vienu žodžiu?”, visi nedvejodami atsako – Žalgiris! Legendinė krepšinio komanda, kuri iš kartos į kartą suteikia nuostabių emocijų tiek Kauno miestui, tiek Lietuvai. Neapsakomai džiugu, jog dabartinei Žalgirio komandai vadovauja Kauno Jono Jablonskio gimnazijos alumni – Paulius Motiejūnas. Su didžiuliu nuoširdumu ir paprastumu sutikęs pasišnekučiuoti, Paulius Motiejūnas grįžo į savo buvusią klasę (315 kabinetą), kurioje dalinosi savo prisiminimais apie mokyklą, krepšinį bei Kauną.
Koks yra Jūsų mieliausias prisiminimas iš gimnazijos?
Mokykla man sukelia daug gerų prisiminimų, ji man beproto patiko! Tokį vieną įvykį yra begalo sunku išskirti, manau tai buvo vienas didžiulis gyvenimo etapas ir net šiandiena čia einant jauti jaudulį, atrodo lyg namų darbų nebūčiau padaręs. (Juokiasi) Bet mokykla – vienas geras gyvenimo tarpsnis su nuostabiais prisiminimais.
Kokia įtaka Jums padare Gimnazija, pasirenkant profesiją?
Tiesą sakant, aš niekada nežinojau, ką noriu daryti gyvenime. Aš buvau tik pirma ar antra laida, kuri galėjo laisvai rinktis. Aš nebuvau tas, kuris tvirtai žinotų, ko nori. Tai pasirinkau ką man mama sakė pasirinkti (Baigė Tarptautinių santykių magistrantūros studijas). Pačios mokyklos gera įtaka buvo didžiulė, tam net nekyla abejonių, tačiau aš tiesiog nebuvau tas, kuris viską tiksliai žinojo dar būdamas moksleivis.
Kokia mokyklą prisimenate? Kaip manote, kuo ji skiriasi šiandiena?
Grįžtant čia atrodo, kad nesenai čia buvai kaip mokinys, pradedi keliauti laiko mašina, jautiesi toks pat! Bet pamatai jaunus moksleivių veidus ir supranti, kad jau esi pasenęs. (Šypsosi) Lygiai taip pat su mokytojais, pamatai, kad kažkas jau žilas, kitaip atrodo, tiesiog laikas pakeitęs veidus.
Į kokią pamoką norėtumėte grįžti?
Aš norėčiau čia bent kokiai savaitei grįžti! Mano lietuvių mokytoja buvo Viltautė Kazlauskienė. Į jos pamokas nesinorėjo eiti ir jų nelaukdavau, bet žinojai, kad ji gali tave lyg išdrožinėti ir išmokyti kiekvieną. Pamenu ir matematikos mokytoją Vobulienę. Aš viską mokėdavau, bet pakviesdavo prie lentos ir viską staiga pamiršdavau. Biologijos pamokas dėstė mokytoja Elena Gedvilienė. Nuostabūs prisiminimai, bet, žinoma, mokyklos „vinis” buvo V. Kazlauskienė.
Kokie yra Jūsų pirmieji prisiminimai apie Žalgiri iš mokyklos laikų?
Buvau didelis fanas, visada buvo ta svajonė pačiam žaisti Žalgiryje, žiūrėdavau į krepšininkus kaip į idealus, jie buvo žmonės kurių vietoje norėjau būti.
Koks buvo jūsų megstamiausias žaidejas kai buvote gimnazistas? Kodel?
Sabas! Ir nėr ką pridurti. Čia visų tų laikų TOP’as buvo.
15min.lt nuotrauka
Ar galėjote įsivaizduoti, kad kadanors užimsite Žalgirio direktoriaus poziciją?
Niekada.
Kuomet jau tapote direktoriumi, kokie jausmai jus užplūdo? Ar galėjote suvokti, ką pasiekėte?
Niekada apie tai negalvoji akimirkoje, tą tikslą sieki ir pasieki, atsiranda kiti tikslai. Kai sėdėsiu būdamas pensininkas, tai gal tik tada ir suvoksiu, kokį gerą gyvenimą nugyvenau.
Ar galite teigti, kad net jeigu tavo svajonė yra sunkiai suvokiama ji yra pasiekiama?
Tai daugiau yra abiturientams. Apsisprendimas 12-oje klasėje yra per daug sureikšmintas. Taip, yra tokių, kurie nuo mažens žino, kas jie bus ir aš pavydžiu Jiems. Tačiau tie, kurie dar nėra apsisprendę, jie neturėtų bijoti. Nėra taip svarbu, kokį universitetą baigsi ar profesiją pasirinksi, svarbu, kad visada tobulėtum ir eitum į priekį, o paskui pasirinkti vieną kryptį ar profesiją visada galėsi. Nereikia mintyse užsispausti, kad tu turi viską žinoti!
Mokytojas Silkinas pasakojo, kad visada grįžtate i mokyklą žaisti su dabartiniais mokiniais? Kokį skirtumą jaučiate tarp Jūsų laikų žaidėjų ir šiandienos jaunųjų krepšininkų?
Tiesą pasakius, mūsų tuometinė komanda sutriuškintų dabartinius. Mes žaidėm neblogai, nes turėjom daug pasitikėjimo savimi. Mes gyvenom krepšiniu, baigdavosi pamokos ir bėgdavom ne namo, bet į lauko aikštelę. Tie laikai praėjo, nes atsirado žymiai daugiau kitų užsiėmimų. Pamenu, per ilgąją pertrauką bėgdavome į kiemą žaisti. Grįžęs į pamoką atsisėdi į suolą, o tau kapsi prakaitas.
vdu.lt nuotrauka
Kas jus paragino dalyvauti „ASSIST” programoje ir išvykti metams mokytis į JAV?
Mano klasiokė paprašė sesės padėti sutvarkyti dokumentus. Tai ji sugalvojo juos išsiųsti ir už mane. Viskas įvyko akimirksniu, tačiau aš nesinervinau ir praėjus visus etapus patekau į programą. Mamai buvo daug ašarų mane paleisti, o sesė buvo patenktinta.
Atvykęs į JAV verkiau, norėjau namo, o praleidęs metus nenorėjau išvažiuoti, bet mano patirtis buvo didžiulė! Tiek kultūrinis šokas, tiek tas gyvenimas ,,barake” su kitataučiais, tai buvo gyvenimo patirtis.
Tai jog vadovaujate „Žalgiriui”, leidžia suprasti Jūsų patriotiškumą mūsų miestui. Kokia yra Jūsų nuomonė apie Kauną? Kas Jums yra gražiausia Kauno vieta?
Kaunas? Tai geriausias miestas pasaulyje! Man keista, kai kiti klausia ir reikia tai įrodinėti. Gražiausia vieta? Turime daug nuostabių vietų. Pats gimiau ir augau Kaune, čia mano darželis, mokykla, universitetas – čia mano šaknys ir čia yra tas mietas, kur visi galime tobulėti ir juo didžiuotis.
Kaip matote efektyvų Kauno tobulėjimą?
Mano nuomone Kaunas turi atsirinkti keletą šakų, kuriose jis galėtų dar labiau tobulėti. Kaunas yra sporto, universitetų ir kultūros miestas. Nereikia turėti geriausia eglę, aukščiausia medį, reikia, kad turėtumėme universitetus, stiprią sporto infrastruktūrą, į kurią daug investuojame. Kaune vyksta nerealūs renginiai nuo ,,Kaunas Jazz” festivalių iki koncertų, pasirodymų Žalgirio arenoje. Ir toliau tobulėdami tampame vis mielesni skirtingai publikai.
Ar supažindinate krepšinio žaidėjus ir jų fanus, atvykusius iš užsienio, su Lietuvos kultūra ir jos istorija?
Nedaugelis žmonių atvyksta domėtis apie šalį istoriškai, bet mano tikslas, kai atvažiuoja svečiai, yra padaryti, kad jie norėtų grįžti. Manau, kad lengviausiai galime turistus papirkti per skrandį. Turime daug gražių vietų paragauti įvairių tradicinių patiekalų – mišrainių, cepelinų. Tačiau stengiuosi niekada nepraleisti progos aprodyti Kauno senamiestį, Pažaislio vienuolyną.
Lapkritį Žalgiris išgyveno itin sunkų laikotarpį Eurolygoje. Sausio pradžioje įvyko trenerio pasikeitimas. Kaip ieškote sprendimų sunkiomis situacijomis? Kokie yra pagrindiniai kriterijai imantis tokių veiksmų, kaip keisti pagrindinį Žalgirio trenerį?
Pagrindinis kriterijus yra fanai. Gal negražu sakyti, kad vien tik fanai, bet visada yra labai svarbus jų palaikymas. Atleisti, žinoma, visada yra sunku, tai nėra lengvas dalykas. Stengiesi atsiriboti nuo emocijų ir priimti sprendimą su protu.
15min.lt nuotrauka
Viename savo interviu apie FIBA spaudimą sakėte: „Mes patys dėliojamės savo ateitį ir spaudimui tikrai nepasiduosime“.
Koks jausmas apima priimant sprendimus, kuriuos seka dešimtys tūkstančių fanų?
Labai daug įtampos! Kritikuoti yra lengva, o atsimušti yra žymiai sunkiau. Čia kaip iš debatų – jeigu neturi rimtų argumentų, tave gali „suvalgyti” ir neturėsi, ką pasakyti. Bet svarbiausia yra daryti tai, ką tu galvoji, ką tu žinai, reikia pasitikėti savimi. Žalgiryje tu nesi vienas – yra didelė administracija, daug žmonių, visi turi planus ir užduotis ir bando tai padaryti drauge.
Svarbu neapgaudinėti savęs ir siekti užsibrėžtų tikslų, tuomet atlaikyti įtampą ar blogas kalbas yra lengviau.
Jei galėtumėte, ką pasakytumėte jaunam gimnazistui Pauliui Motiejūnui?
„Mokykis, kvaily!” – pasakyčiau sau. Kai dabar prisimenu ir pagalvoju, tai daug labiau sėdėčiau tose pamokose. Negaliu pasakyti, kad daug bėgdavau iš pamokų ar nesusikaupdavau, bet nepasiimdavau visko, ką duodavo mokytojai.
Ko norėtumėte palinkėti Kauno Jono Jablonskio gimnazijos mokiniams?
Gerai išlaikyti egzaminus ir įstoti kur jie nori. Žinau, kokia įtampą sukelia egzaminai ir kaip nelengva. Kalbant apie pasirinkimus – viskas yra daug paprasčiau, svarbu įstoti ten, kur norėtum. Dabar jūs esate čia, kaupiate savo žinių bagažą, jį susikrausite ir keliausite toliau. Nesvarbu, kur būsite, svarbu iš visko pasiimti maksimaliai ir judėti į priekį.