--2017-03-22

Šį kartą kalbiname prancūzų kalbą dėstančią mokytoją Rūtą, kuri ne tik dirba Jono Jablonskio gimnazijoje, bet ir yra buvusi šios mokyklos mokinė. Interviu mokytoja dalinasi potyriais iš mokyklos laikų, kalba apie kelionę į Paryžių bei atskleidžia, koks iš tikrųjų yra kelias, grįstas prancūzų kalba.

Trumpai prisistatykite

Esu Rūta Zulonaitė, prancūzų kalbos mokytoja. Jablonskio gimnaziją baigiau 2011-tais metais. Vėliau įstojau į prancūzų filologiją Vilniaus universitete, ją baigusi, įstojau į magistrantūrą KTU, kurią dabar baiginėju.

Taigi baigėte šią gimnaziją ir vėl grįžote, šį kartą – kaip mokytoja. Kodėl atėjote į tą pačią mokyklą?

Hmm… Galbūt buvo likusi nostalgija šioms erdvėms, kolektyvui, nes būdama dvyliktokė kitaip bendravau su mokytojais nei kiti mano klasės draugai. Visada buvau arčiau mokytojų, labai gerai bendravau su savo auklėtoja Renata Gimžūniene. Supratusi, kad noriu būti mokytoja, nė nesvarsčiusi pasirinkau šį tašką.

O koks jausmas būti kolegomis su žmonėmis, kurie buvo jūsų mokytojai?

Puikus! (šypsosi) Iš pradžių buvo labai keista, kai visi vadino mane savo vaiku, ir dar iki dabar išlikęs tas jausmas, kad aš esu jų vaikas labiau nei bendradarbė. Bet taip pat labai smagu būti viena koja prie jūsų, mokinių, o kita – prie kolektyvo. Šis jausmas nuostabus. Jaučiuosi puikiai būdama truputį vienoje ir truputį kitoje pusėje.

Visą gyvenimą norėtumėte likti čia ir būti mokytoja?

Na, sunku numanyti, kas bus ateityje, aš net nežinau, kas bus rytoj. Bet tikiuosi. Ateitį, be abejo, norėčiau sieti su Jablonskio gimnazija, tik norėtųsi padaryti daugiau nei dabar, kaip mokytoja. Galbūt kaip pavaduotoja, svarbu, kad galėčiau tobulinti šią gimnaziją.

Ar vis dėlto nepasigailėjote pasirinkusi mokytojos profesiją?

Ne, visiškai ne. Kai buvo žiemos atostogos ir buvo galima porą savaičių atsipūsti, pirmas tris dienas džiūgavau, kad nereikia eiti į darbą. Praėjo savaitė ir pasakiau sau, kad visko pasiilgau. Taip visuomet sakau, kai žiūriu į kiekvieno iš jūsų veidus, jaučiu mūsų ryšį, geras emocijas, bendravimą. Nemanau, kad dar yra toks darbas, kuris galėtų suteikti tokį jausmą, kokį suteikia mokytojos. Neskaitant žinių, neskaitant to, kad jūs kasdien išmokstat kažko naujo, kalbu būtent apie bendravimą. Jokia kita profesija negali suteikti tokios prabangos, jausti tokį emocinį ryšį su mokiniais.

Kas pastūmėjo jus rinktis prancūzų kalbos studijas?

Ganėtinai asmeninės priežastys. Turėjo įtakos nuostabi prancūzų kalbos profesorė, kuri iki šiol dėsto ir VDU, ir KTU. Būtent jos pažinimas, mačiau ją kaip labai stiprią, protingą moterį, kuri įkvėpė mane studijuoti šią sritį. Nuo dešimtos klasės neabejojau, kad įstosiu būtent ten. Bet įstojusi – pasigailėjau. Studijos buvo labai sunkios, emociškai komplikuotos… Tačiau pabaigiau jas ir toliau einu šiuo keliu.

Su kokiomis vizijomis ten įstojote?

Idėjinėmis (juokiasi). Nežinau, nemąsčiau, kuo aš būsiu. Tiesiog norėjau į prancūzų, norėjau į Vilnių, o kažkokių darbinių minčių, svajonių dar tikrai neturėjau. Tai buvo visiškai idėjinis sprendimas. Stosiu ir žiūrėsiu, kas bus.

Ką jums reiškia prancūzų kalba? Jei galėtumėte kalbėti ja kiekvieną dieną, ar kalbėtumėte?

Problema tikriausiai ta, kad mano vidinis lietuvis yra labai aktyvus (juokiasi). Dalyvavau Erasmus programoje, pusę metų gyvenau Paryžiuje, kur kiekvieną dieną teko kalbėti ta kalba. Ir aš labai pasiilgau lietuvių kalbos. Beprotiškai! Atrodo, kad negali rasti tiek žodžių išsireikšti, kiek gali kalbėdamas lietuviškai. Tai tikriausiai mano atsakymas – ne. Jei turėčiau pasirinkimą, vis tiek norėčiau būti čia, kalbėti sava kalba, kuri man yra labai graži. Tikrai labai myliu ir prancūzų kalbą, bet tas vidinis lietuvis vis dar yra manyje. Turiu emocinį ryšį su gimtąja kalba.

Įsimintiniausias jūsų įvykis mokykloje, kai dar buvote mokinė?

Įsimintiniausias… Čia jau reikėtų pagalvoti… Dabar galvoje visiška makalynė, galvojant apie mokyklą, kažkaip visko įvyko labai daug… Bet tikriausiai – pirmoji meilė. Mokykloje sutikau savo pirmąją meilę ir viskas vyko būtent čia, šioje gimnazijoje, pirmas įsimylėjimas ir mokytojų reakcija… Negalėčiau išskirti tokio vieno konkretaus įvykio, bet būtent šis ūgtelėjimas vyko čia, kur mokiausi nuo penktos klasės. Nėra kažkokio svarbiausio įvykio, tai tiesiog buvimas čia su klasės draugais, mokytojais.

 
 
 

Ar ilgai tęsėsi ta pirmoji meilė?

Trejus metus. Visai kaip knygoje (nusijuokia).

Ar palaikote ryšius su buvusiais bendraklasiais?

Vis dar puikiai sutariu su dviem savo klasiokėmis, su kuriomis bendrauju jau labai ilgą laiką. Nuolat bendraujam, tik jos abi gyvena Vilniuje. O šiaip, mūsų klasė nebuvo labai jau draugiška. Bet vis planuojam susitikimą, įdomu, kaip kam sekasi, kas ką veikia. Aš visada maniau, kad svarbiausia ne kiekybė, o kokybė, man pilnai užtenka to, kad dažnai susitinku su tomis dviem draugėmis.

Ar turite mokytojos autoritetą?

Mokytojos – ne, bet, kaip jau minėjau apie dėstytoją, tai manau ją išskirčiau kaip autoritetą. Nors jos kaip dėstytojos ir nepažinojau, ji man niekada nedėstė, bet ji man visuomet atrodė kaip žmogus, žinantis ką daryti, kaip daryti ir kada. O mokytoja… Gal kaip auklėtoją, tai prisiminčiau savo pradinių klasių mokytoją, kuri mokė keturis metus. Ji tiesiog buvo kaip mama. Ją išskirčiau kaip žmogų, kuris buvo ne tik mokytojas, bet ir kažkas daugiau.

Įsimintiniausia jūsų kelionė?

Tikriausiai Prancūzija (nusijuokia). Tik gal ne būtent kelionė, o tas buvimas ten. Kartais prieš užmigdama prisimenu tokius flashback’us, prisimenu tokias detales, kurių šiaip neprisiminčiau niekada. Pavyzdžiui gėlynus, balkonus, pastatų kampus, parkus, saulės šviesą tam tikrose vietose… Viskas ten atrodė truputį kitaip nei vyksta čia. Tokios detalės, buvimas su kitais žmonėmis, jausmas, kad tu esi svečias – tai buvo nuostabiausia.

Ar per pusę metų ten, nebuvo jausmo, kad esate namuose?

Kaip namie? Ne. Nepasijaučiau, nes tai tiesiog nebuvo namai. Tai buvo puiki kelionė, puikus potyris, viskas buvo šaunu, bet tai nebuvo namai, nes šalia nebuvo artimųjų. Kadangi aš esu be galo prisirišusi prie artimų žmonių, antrosios pusės, man buvo labai sunku be jų. Jie ir suteikia namų jausmą, ne patalpos, pastatai, o būtent artimųjų buvimas šalia. Jų trūkumas neleido man pasijusti kaip namuose.

Jeigu galėtumėte veikti bet ką, turėtumėte daugybę pinigų, ką darytumėte?

Hmm… Aš, tiesą sakant, esu labai praktiško mąstymo, negaliu sugalvoti nieko tokio romantiško ar labai ypatingo. Pradedu galvoti: na va, nusipirkčiau sau būstą… (juokiasi) Ir labai sunku sugalvoti kažką nerealaus, nes gyvenu paprastoje kasdienybėje, kaip mėgstu pavadinti – suaugusiojo kasdienybėje. Kai deklaruoji pajamas, nors nemoki to daryti, ir galvoji, ką aš čia darau..? (juokiasi). Tai labai sunku sugalvoti… Bet jeigu galėčiau daryti bet ką, tikriausiai nusivesčiau savo šeimą ten, kur jie visuomet norėjo nukeliauti. Kitų žmonių emocija man visuomet pati geriausia. Gal nuvyktume į Ameriką, kurią ir pati noriu pamatyti. Nežinau, stengčiausi viską išnaudoti taip, kad ir kiti būtų laimingi. O šiaip, turbūt toliau dirbčiau mokytoja…(nusijuokia).

Palinkėjimas jablonskiečiams.

Niekada nenustoti tikėti savimi, šia gimnazija, savo ateitimi. Nes jeigu atrodo, kad šiandien viskas neįmanoma, galbūt rytoj paaiškės, kad įmanoma viskas.

patiko straipsnis? pasidalink su kitais

sužinok apie naujus straipsnius pirmas