--2016-05-09

Kauno Jono Jablonskio gimnazijos mokiniai turi galimybių dalyvauti daugybėje projektų – nuo nedidelių konkursų iki tarptautinių mainų programų. Vienas iš tokių – neseniai įvykęs savaitės trukmės projektas Vokietijoje ,,Mes -jaunieji europiečiai. Pažinkime Europą per nacionalines vertybes“. Tai projektas, kuriame dalyvauja 15 – 18 metų moksleiviai iš visos Europos. Jie pristato savo valstybes, žaidžia žaidimus (būtent tokia ir buvo šių metų projekto tema), vykdo įvairias veiklas visame  Bad Marienbergo mieste.

Į projektą iš mūsų gimnazijos šiemet vyko 2 antrųjų gimn. klasių mokiniai – Vilius Armalas ir Adomas Anskaitis. Jie sutiko pasidalinti įspūdžiais iš Vokietijoje vykusio tarptautinio projekto.

Ar buvo verta praleisti savaitę pamokų dėl šio projekto?

Vilius: Be abejonės, buvo verta, nes susipažinome su daugybe naujų žmonių, pažinome kitų tautų kultūras.

Adomas: Čia nebuvo tik pamokų praleidimas, kai ko mes išmokome ir ten – ir per žaidimus, ir per  kitus užsiėmimus.

Ar susiradote draugų, su kuriais palaikote ryšį?

Vilius: Taip, susiradome – dabar, pavyzdžiui,  galėčiau keliauti į 4 šalis ir turėčiau pas ką apsigyventi, su kuo bendrauti.

Su kurių valstybių atstovais sekėsi bendrauti lengviausiai? Ar buvo kokių nors išsiskiriančių?

Adomas: Manyčiau, lengviausia buvo su turkais – jų visa delegacija buvo labai draugiška. Taip pat galbūt su vokiečiais, su kai kuriais dabar palaikome ypatingą ryšį. Gal sunkiau su ispanais.

Vilius: Sunkiausia su ispanais, nes jų labai keistas charakteris, jie buvo vieninteliai pietiečiai, galbūt dėl to.

Adomas: Atrodo, jie lyg ir nuoširdūs, turėtų būti lengviausia bendrauti, bet šiais metais buvo sunkiausia. Galbūt  nedrąsūs buvo.

Kuo ypatingas pasirodė miestas, kuriame vyko projektas – Bad Marienbergas?

Adomas: Man miestas labai patiko, nes buvo toks labiau  skandinaviškas, nedidelis. Man priminė skandinavišką, nes tokie maži nameliai, miestelis, nedidelės gatvelės, bet viskas labai gražu.

Vilius: Tas miestelis nedidelis ir kai gyventojai matydavo didelę grupę vaikų, suprasdavo, kad mes tie, kurie dalyvauja projekte.

 
 
 
 

Ko išmokote šiame projekte?

Adomas: Pirmiausia, kadangi šio projekto tema buvo žaidimai, tai išmokome naujų žaidimų.

Vilius: Išmokome patys kurti žaidimus ne tik realiame gyvenime, bet ir virtualiame – tai kompiuteriniai žaidimai. Be abejonės, pati geriausia pamoka buvo tai, kad susipažinau su kitų tautų kultūra, įgijau naujų draugų.

Adomas: Galbūt dar ir tai, kad pagilinome anglų kalbos žinias, nes viskas vyko anglų kalba.

Vilius: Vokiškai kartais bandydavome kalbėti su pačiais vokiečiais, bet daugiausia kalbėjom angliškai. Netgi vėliau įpratom kartu su Adomu tarpusavy kalbėti angliškai.

Ko palinkėtumėte būsimiems šio projekto dalyviams?

Vilius: Nuvykus ten svarbiausia nebūti droviems, dalyvauti visur, kur tau siūlo, ir būti tuo, kuris nori, kad visi kiti dalyvautų. Tiesiog taip lengviausia susirasti draugų ir patirsi, ko gero, geriausią savaitę savo gyvenime.

Mokykla šiame projekte dalyvauja jau 3 metus – visus kartus mokinius lydėjo istorijos ir vokiečių kalbos mokytoja Renata Gimžūnienė. Uždavėme mokytojai kelis klausimus apie projektą.

Ar per kelerius dalyvavimo metus pastebite kokį nors dėsningumą, kaip keičiasi projekto dalyviai?

Kiekvienais metais būna visiškai kitaip. Turiu pasidžiaugti, kad šių metų moksleiviai buvo labai aktyvūs, labai kūrybingi – ne tik iš Lietuvos, bet ir iš kitų šalių.

Kaip po šio projekto pasikeičia mokiniai?

Galiu pasakyti, kad pirmiausia visiškai pasikeičia požiūris į kitas tautas, nes tie stereotipai, kuriuos paprastai turi mokiniai, tarkim, apie Turkiją, jos gyventojus, kitas šalis, dažniausiai visiškai neatitinka to, ką jie pamato sutikę savo bendraamžius iš tų šalių. Mano sūnus taip pat pernai dalyvavo šiame projekte, tai jam nepaprastai didžiulį įspūdį paliko Vokietija, pats bendravimas, besišypsantys žmonės.

Taip pat didžiulį įspūdį palieka projekto vadovai – jauni vyrukai, kurie yra labai kūrybingi, nuoširdžiai dirba su jaunimu. Ir jeigu, pavyzdžiui, pas mus daugiausia yra mokytojų moterų, tai mokiniams pasirodo labai keista, kad pedagoginį darbą ten dirba vyrai. Ko gero, tai būtų didžiausi pokyčiai, o šiaip  atsiranda daug draugų iš kitų šalių, kurie būna ne tik virtualūs, bet ir gyvai susipažįstama su jais.

Ką įvardintumėte kaip didžiausią projekto privalumą?

Didžiausias privalumas tikriausiai ir yra tas bendravimas, kartu sužinome apie ką  nors aktualia tema, pavyzdžiui, pernai projekto tema buvo Ruanda. Mokiniai šiek tiek prisilietė prie Afrikos šalių gyvenimo, bendravo su atstove iš Ruandos. Šiemet viskas buvo daugiau per žaidimus. Privalumas yra ir tas, kad projektas yra geras startas į kokius nors ateities planus, nes, pavyzdžiui, užpernai, kai tema buvo Europos parlamento rinkimai, buvo išvykusi Miglė (Rakitaitė, mokyklos mokinių parlamento pirmininkė – aut. past.), tai ji per 3 valandas, kurias praleidome Kiolne, sugebėjo susirasti politiką ir jį pakalbinti – projekto galimybės didelės.

O ką šis projektas davė Jums?

Man tai pats gražiausias laikas, kurio laukiu kiekvienais metais, tikiuosi ir kitais metais sulaukti. Mes taip pat bendraujame su kitų šalių komandų vadovais – tapome tikrai labai artimais draugais, tai, tarkim, dabar galėčiau važiuoti į Budapeštą ar Stambulą ne kaip turistė, o pas draugus. Mes labai daug kalbame apie švietimo problemas, kiekvienos šalies ypatybes, tikriausiai svarbiausia yra pasidalinti patirtimi ir jos pasisemti.

Tokie projektai, kaip šis, gali suteikti tikrai daug – ne tik geras emocijas ir įspūdį, išliksiantį visam gyvenimui, bet ir patirties, kuri padės ko nors siekiant ateityje. Tikimės, kad vis daugiau ir daugiau gimnazijos moksleivių turės galimybę dalyvauti ir semtis patirties projektuose, mainų programose, suteikiančiuose galimybę pamatyti tai, apie ką paprastai skaitome tik vadovėliuose.

patiko straipsnis? pasidalink su kitais

sužinok apie naujus straipsnius pirmas