--2020-10-26

Visą  gyvenimą norėjau nukeliauti į Paryžių. Jis man visada atrodė toks artimas, didingas, gražus  ir magiškas. Tačiau nesitikėjau, kad jame atsirasiu taip greitai!

Rugpjūčio dvidešimta yra mano gimtadienio diena. Tą dieną nieko neplanavau (nebent susitikti su savo draugais). Tačiau likus kelioms dienoms iki šios datos, tėvai pasakė, kad turiu susikrauti lagaminą, nes su šeima vyksime į kelionę. Iki pat skrydžio nežinojau , kur skrisime. Nuvykus į oro uostą, tėvai pasakė išvykimo laiką, tada viskas ir paaiškėjo, nes ekrane suradau kelionės kryptį. Didelėmis raidėmis buvo užrašyta : PARYŽIUS. Negalėjau patikėti savo akimis. Pradėjau taip šokinėti ir verkti iš laimės, kad visi aplink buvę žmonės nustebę žiūrėjo į mane.

Paryžiuje aplankiau daug  garsiausių objektų: Triumfo arką, Eifelio bokštą, Monmartrą, Eliziejaus laukus, Notre Dam katedrą, Luvro muziejų. Sužavėjo nerealus vaizdas iš Triumfo arkos bokšto—   nuostabus, niekuo nenusileidžiantis vaizdui iš Eifelio bokšto. Tačiau, kad pamatyčiau tai, reikėjo užlipti net du šimtus aštuoniasdešimt keturis laiptus! Bet buvo verta, nes ši arka jungia senąjį ir naująjį Paryžių. Taip pat tai vieta, kur dvylika gatvių susijungia į žvaigždės formos figūrą. Eliziejaus laukuose, eidama tolyn nuo Triumfo arkos, mačiau daug garsių prekių ženklų parduotuvių, tokių kaip Prada, Louis Vuitton, Gucci ir daugelį kitų. Gyvenome prie Notre Dam katedros, todėl buvome ir prie jos. Matėsi tik maža jos dalis, nes šiuo metu vyksta atstatymo darbai po siaubingo ją sunaikinusio gaisro, todėl viskas aptverta tvora ir uždengta. Dar viena įstabi vieta, kurioje buvau, – Luvro muziejus. Jame per savo gimtadienį susitikau su  draugais prancūzais, su kuriais susipažinau prieš dvejus metus per erasmus programą ir iki dabar susirašinėju laiškais. Tai  buvo dar viena  tėvų staigmena, nes aš nežinojau, kad draugai atvyks iš savo miestelio, kuris yra  už trijų šimtų kilometrų nuo Paryžiaus. Su jais susiorganizavome pikniką, vėliau nuvykome į Luvro muziejų. Ten pirmą kartą savo akimis pamačiau garsųjį Leonardo da Vinči ,, Monos Lizos” paveikslą. Jis , pasirodo, yra žymiai mažesnis negu įsivaizdavau. Na, o pats muziejus labai gražus ir didingas,  kaip ir visas Paryžius.

Kiekvieną vakarą pavargusi, bet laiminga lipdavau laiptais (gyvenome viršutiniame aukšte!)  ir dėkojau likimui, kad jis man toks dosnus—suteikė galimybę į pasaulį pažvelgti iš viršaus ir patirti, koks nuostabus gyvenimas!  Lipdama viešbučio laiptais  jaučiausi tarsi kasdien kopčiau į Triumfo arkos bokštą.

Kadangi visame pasaulyje yra paskelbta pandemija, ir Paryžiuje turistų nėra daug. Todėl miestą galėjome apžiūrėti nesigrūsdami eilėse, neskubėdami. Pajutau tikrą gimtadienio grožį. Ir tikrai įsitikinau, kad Paryžius nuostabus ir magiškas miestas.  Atrodo, neseniai grįžau, o jau vėl noriu sugrįžti atgal į Paryžių, kad užlipusi aukščiausiais laiptais  dar kartą patirčiau laimės ir džiaugsmo bangą, užliejančią mano krūtinę!

Ieva Kazlauskaitė IIki2 gimnazijos klasės mokinė

patiko straipsnis? pasidalink su kitais

sužinok apie naujus straipsnius pirmas