--2017-04-19

Mūsų gimnazija nori pažinti kiekvieną žmogų esantį jos dalimi, taigi kalbiname lietuvių kalbos mokytoją Justiną Šakalytę, kuri tik šiais metais papildė mokytojų gretas. Justina Šakalytė yra viena jauniausių mokytojų Jablonskio gimnazijoje, tačiau meilė Tėvynei išryškėjo dar paauglystėje.

Kodėl pasirinkote tapti mokytoja? Ar visada planavote užsiimti šia profesija, o gal turėjote kitokių svajonių?

Dabar, kai matau, kiek daug išgyvena mano mokiniai, kuriems reikia rinktis gyvenimo kelią, prisimenu savo klasės draugus paskutiniais mokyklos metais ir suprantu, kad aš niekada net nesvarsčiau, kokį tą kelią rinktis. Galiu sakyti, kad mane užaugino viena gimnazija, kurioje dirbo abu mano tėvai, ir turbūt kryptingai ėjau vis tolyn, todėl reikėjo tik pasirinkti, kuri sritis mano širdžiai mieliausia. O mieliausia, žinoma, lietuvių kalba ir literatūra. Ta meilė Tėvynei išryškėjo, manau, pakankamai anksti.

Kodėl pasirinkote dirbti būtent Kauno Jono Jablonskio gimnazijoje?

Turbūt žinote posakį, kad žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Tai labai panašiai atsitiko man, kai emigravau į savo meilės miestą – Kauną. Ir dabar be galo džiaugiuosi, kad esu čia, kad esu dalis J. Jablonskio gimnazijos bendruomenės, manau, kad tai yra vienas geriausių dalykų mano gyvenime.

Ar turite kitokių veiklų be mokytojavimo? Kaip atrodo Jūsų laisvalaikis?

Turbūt turėčiau prisipažinti, kad didžiausią laiko dalį skiriu pamokoms ir pasiruošimui joms, tačiau, kai turiu laisvo laiko, mėgstu keliauti po įvairias Lietuvos vieteles. Šiuo metu stengiuosi maršrutą planuoti taip, kad aplankyčiau kuo daugiau vietų, kurios buvo reikšmingos mūsų rašytojams.

Domitės rašytojais, ar galėtumėte išskirti labiausiai patikusią knygą?

Kalbėdama apie mėgstamiausią knygą turbūt pasirodysiu labai neoriginali. Tačiau labiausiai mane įtraukusi knyga yra V. Mykolaičio-Putino ,,Altorių šešėly“. Šią knygą, žinoma, pirmą kartą skaičiau mokykloje, tuomet mane sužavėjo istorija, meilės linijos, vėliau skaičiau dar daug romanų, bet nė vienas taip manęs neįtraukė.

Jūsų gyvenime didelę dalį užima lietuvių kalba, taigi ar džiaugiatės gyvendama Lietuvoje? Niekada nebuvo minčių gyventi kur nors kitur?

Džiaugiuosi! Dabar suprantu, kad tai, ką turime, įvertiname tik tuomet, kai netenkame. Nors visada žinojau, kad mano namai – Lietuva, bet jaunatviškas smalsumas vedė į pasaulį, norėjau pamatyti didžiąsias valstybes, būti pasaulio žmogus, todėl kurį laiką gyvenau svetur. Ir, žinot, tuomet, kai praėjo visi įspūdžiai, jaučiausi kaip A. Garšva iš ,,Baltos drobulės“. Turbūt dabar visai kitaip žiūriu į Lietuvą, į gyvenimą čia.

Išduokite, ar buvote gera, paklusni mokinė?

Turbūt visiems jauniems žmonėms ateina toks laikas, kurį žmonės vadina maištu. Aš, žinoma, nebuvau išimtis: norėjau ir kitaip apsirengti, ir kitokią muziką klausyti, norėjau kažkaip išskirtinai išreikšti save. Tačiau man visada buvo labai aišku, kad mokykla yra vienas svarbiausių laiptelių į gyvenimą, todėl mokykloje tikrai nemaištavau.

Papasakokite savo didžiausią paauglystės/vaikystės išdaigą.

Sunku prisiminti kažkokią paauglystės išdaigą, nes visas mano maištas tebuvo savęs ieškojimas ir pažinimas, bet, jeigu kalbėčiau apie vaikystę… Galėčiau visą dieną pasakoti savo nuotykius. Būtinai paminėčiau padegtą virtuvę, vandeniu užpiltus kaimynus, kelionę į karuselių parką, apie kurią nieko nežinojo tėvai, ir dar daugybę smagių nuotykių.

Kalbant apie filmus, koks filmas paliko didžiausią įspūdį?

Nesu didelė filmų gerbėja, mieliau renkuosi knygas, bet vis tiek galėčiau sudaryti mėgstamo kino sąrašą. Į jį būtinai patektų  V. Žalakevičiaus filmas ,,Niekas nenorėjo mirti“, nors ir žinau, kaip šį filmą vertina istorikai, man jis artimas dėl vaizdų, nes kaip tik rodomos mano gimtosios apylinkės.

Nors esate ištikima Lietuvai, tačiau pasaulį norisi visiems pamatyti. Taigi kokias šalis esate aplankiusi? Kuri šalis paliko didžiausią įspūdį?

Kol kas nesu kojos iškėlusi už Europos ribų, o minėti galėčiau Prancūziją, Didžiąją Britaniją, Olandiją, Belgiją, Lenkiją, Vokietiją. Tačiau lyginti šalis aš nemėgstu, nes vienos gal gamta gražesnė, kitos žmonės laisvesni, dar kita patinka, nes muziejus galima laisvai lankyti.

Tarkite žodį mokiniams. Ko jiems palinkėtumėte?

Daug gerų dalykų norėčiau palinkėti. Galvoje dabar sukasi, kad svarbu ir laimė, ir mokslai, ir karjera, ir meilė, tačiau labiausiai norėčiau palinkėti vilties, nes, kaip sakė vienas mano mylimas katechetas, viltis žmogų veda į priekį. Taigi, linkiu tikėti savimi.

patiko straipsnis? pasidalink su kitais

sužinok apie naujus straipsnius pirmas