--2016-11-07

Kalbiname rašytoją Jurgą Šalaševičiūtę, visai neseniai parašiusią savo pirmąją knygą, tapusią viena iš leidyklos Alma littera konkurso laimėtojų, už savo debiutinį kūrinį „Atjunk“ buvo apdovanota dvejomis premijomis: metų knygos (rinko visos Lietuvos skaitytojai) bei Prano Mašioto premija už Geriausią metų knygą vaikams ir paaugliams (įteikė Lietuvos IBBY skyrius.)

Pasirinkusi slapyvardį Rebeka Una, autorė sutiko atsakyti į mūsų klausimus ir pasidalinti ne tik mintimis apie knygą, bet ir prisiminimais apie Jono Jablonskio gimnaziją, kurioje pati autorė mokėsi.

Trumpai pristatykite save.

Iš tiesų, labai nemėgstu vadintis daiktavardžiais, todėl visuomet apibūdinu save veiksmažodžiais. Nesakau, jog esu anglų kalbos mokytoja, sakau, jog mokau anglų kalbos. O apskritai… Mėgstu keliauti, mėgstu šnekėtis iki ketvirtos valandos ryto, dievinu nuotykius. Kalbant apie rašymą, esu sakiusi, jog būsiu kaip Astrid Lindgren ir rašysiu iki aštuoniasdešimties ir ilgiau (juokiasi).

2014-tais metais tapote viena iš trijų Alma littera skelbto paauglių ir jaunimo literatūros konkurso laimėtoja. Kas paskatino jus dalyvauti šiame projekte?

Manau, kad mane paskatino skaudi tema, kurią gvildenau savo knygoje. Pradėjau pastebėti, jog žmonės nebebendrauja taip, kaip anksčiau, o ir žinojau, kad šia tema nieko nėra parašyta. Pamaniau, kad tokia aktuali tema turėtų patikti kritikams, be abejo, ir pedagogams, iš kurių dažnai girdime prašymus palikti kompiuterius ir pabendrauti gyvai (juokiasi). Kai lankiausi Jablonskio gimnazijoje, kalbėjau, jog tai skaudi realybė, kuomet puikiai bendrauji su žmogumi per ekraną, o susitikęs neturi jam ko pasakyti arba apsimeti, kad nepažįsti. Tokių reiškinių, mano manymu, kiekvienas galime rasti savo gyvenime.

Kaip konkursas pakeitė jūsų gyvenimą?

Suteikė labai daug džiaugsmo ir, žinoma, pasitikėjimo savimi. Nes, kai esi niekam nežinomas, viskas kitaip. Ne kartą siunčiau savo rankraščius į leidyklas ir sulaukiau tik mirtinos tylos arba neigiamo atsakymo. „Atjunk“ parašiau per dvi savaites, prisimenu, kad buvo gruodis, tikrai nelengvas metas rašyti knygą. Bet ji buvo tarsi stebuklas ir atvėrė man duris į visai kitokį pasaulį: galėjau išleisti senas knygas ir, žinoma, važinėti po visą Lietuvą, susitikti su skaitytojais, o tai yra labai smagu.

Kaip skaitytojai priėmė jūsų knygą?

Visi išgyvena panašias problemas, taigi jiems tai nebuvo svetima. Suaugusieji visai kitaip įvertino šį kūrinį, jie daug labiau pergyveno negu jaunimas, kai kurie netgi su ašaromis akyse. Buvo ir tokių, kurie sapnavo košmarus.

O jūsų šeimoje ši problema aktuali?

Iš tikrųjų, taip, net ir man pačiai. Esu sau sakiusi, kad parašiau knygą dėl savęs, kadnesurobotėčiau (juokiasi). Netgi savo berniukams (auginu du sūnus) sakau, jog metas padėti technologijas į šalį ir eiti kažką nuveikti. Žinoma, technologijos yra gerai ir jos labai reikalingos, smagu ir bendrauti su toli esančiais draugais, bet negerai, jei jos visai užvaldo mus.

Su dvejais sūnumis Pijumi (11m) ir Herkumi (4m)
Su dvejais sūnumis Pijumi (11m) ir Herkumi (4m)

Minėjote, jog lankėtės mūsų gimnazijoje. Kuo ji skiriasi nuo tos mokyklos, kurioje mokėtės jūs?

Iš tikrųjų, tai niekuo. Galbūt aš tokia sentimentali, bet ten man laikas sustoja. Atrodo, kad įžengusi į kai kuriuos kabinetus, pamatysiu tuos pačius mokytojus (šypsosi). Manau, jog ir vaikai ten yra tokie patys: pažeidžiami, jautrūs, gal ir apsikarstę technologijomis, bet vis dar labai gyvi. Šį pavasarį bus dvidešimt metų, kai baigiau mokyklą, o visai nesitiki…(juokiasi). Pati dirbu su mokiniais ir matau, jog dar šiame amžiuje mes esame labai gyvi, mąstantys, jaučiantys, galime juoktis ir verkti, o tuo galima pasidžiaugti.

Kokia buvo jūsų vaikystė? Kuo svajojote tapti?

Vaikystę prisimenu kaip patį nuostabiausią laiką: gyvenau ten, kur kieme visuomet būdavo labai daug vaikų, jokių kompiuterių, telefonų ar planšečių nebuvo. Šnekėdavomės laidiniais telefonais, lauke mūsų tiesiog knibždėdavo. Vasaros prabėgdavo kaime, kur uogos, grybai, maudydavomės, naktimis žiūrėdavome į žvaigždes, po nugaromis pasitiesę kartono lakštus. Mylėjom lietų, nebijodavom bet kokiu oru išeiti į lauką. Labai džiaugiuosi savo vaikyste, nesijautė sovietinio suvaržymo, nes mes, vaikai, turėjome savo pasaulį. O užaugusi labai norėjau būti aktore, sieti gyvenimą su kūryba. Bet pamilau anglų kalbą ir iki dabar nesigailiu, bent savaitgaliai neužimti…(juokiasi)

Su broliu ir seserimis 2001m.

Su broliu ir seserimis 2001m.

Kokio amžiaus buvote, kai supratote, kad norite rašyti?

Oi, rašiau aš nuo trečios klasės. Visokias istorijas, tėtis net stebėdavosi, kad kad rašydama tiesioginę personažų kalbą nedariau klaidų. Skaičiau daugybę knygų, joms sukurdavau tęsinius, paskui aprašydavau savo nuotykius. Nuo vienuolikos pradėjau kurti eiles angliškai, nes taip man atrodė lengviau bei gražiau. Kiek save prisimenu, tai rašiau visuomet, beveik visą gyvenimą.

Ar turėjote kokį nors autoritetą, kuris skatino kūrybą?

Net sunku dabar pasakyti… Labai didelis autoritetas buvo seneliai, kurie, galima sakyti, mus užaugino ir labai glaudžiai bendravo. Šių dienų autoritetas – Motina Teresė, viso pasaulio šventoji, kuri rūpinosi vargstančiais. Šalia mano kūrybos, man visada buvo svarbu atsisukti į kitą: parsivesti neprižiūrimą kieme vaiką, aklai močiutei miesto centre nupirkti maisto arba tiesiog prisėdus šnektelėti (juk visi aplink taip skuba.)

Mane Motina Teresė labai paveikė, ji tarnavo ne šiaip vargšams, bet vargingiausiems iš vargingiausių, tais, kuriais nebesirūpindavo net ligoninės. Kuo maitino vargšus, tą valgė ir pati. Jokių dvigubų standartų.

O kokie mokytojai labiausiai prisidėjo prie jūsų tobulėjimo?

Oo…(šypsosi) Galiu paminėti, kad turėjau labai gerą auklėtoją, lietuvių kalbos mokytoją Gataveckienę, kurią sutikusi neseniai už viską dėkojau. Ji leisdavo mums visišką žodžio laisvę, rašyti rašinėlius taip, kaip nori. Kitos mokytojos ,,prisirišdavo” prie tam tikrų idealų, o ji niekuomet nevaržydavo mūsų minčių, tuo visada žavėjausi. Po to turėjau ir botanikos mokytoją Sokienę, kuri labai mus mylėjo, o per pamokas skaitydavo pasakas apie augmeniją, todėl prisimenu iš jos nuolatinį gerumą. Taip pat galiu paminėti ir savo anglų kalbos mokytoją Bičkienę, kurios dėka dar labiau pamilau anglų kalbą.

Kokie gražiausi prisiminimai iškyla pagalvojus apie mokyklos laikus?

Tikriausiai dvylikta klasė, net jei kas ir buvo priešiški, visi susidraugavo, juk žinojo, kad teks išsiskirti. Taip pat prisimenu laikus valgykloje, kuomet dalindavomės savo atsineštu arba nusipirktu maistu, juk nebuvo ant kiekvieno kampo kavos ar „krekerių” automatų (juokiasi).  Savo geriausiai draugei Audrai buvau skolinga, atmenu, apie šimtą litų (katastrofiška suma tais laikais), nes ji ištikimai man pirkdavo po bandelę visus ilgus metus. Savo ruožtu dalindavausi nemokamais pietumis su kita klasioke, kuri visada būdavo išalkusi. Gera prisiminti tą šeimyniškumą.

Su klasės auklėtoja L. Gataveckiene
Šimtadienis
Su tuometine pavaduotoja N. Stočkuviene

Ar ateityje galime tikėtis daugiau jūsų kūrinių?

Be abejo, esu tarsi susiplanavusi savo gyvenimą paskirti rašymui. Artimiausiu metu pasirodys trys vaikiškos knygos. Dėl „Atjunk“, tai buvau sugalvojusi ją kaip trilogiją, tik nežinau, ar rašyti  likusias knygos dalis. Nesinori nukrypti į pramoginę fantastiką, norisi išlikti distopiniame žanre.

Minėjote, kad labai mėgstate keliones. Ar išvykusi svetur niekuomet nepagalvojate, kad į tėvynę negrįšite?

Ne, nes labai myliu Lietuvą. Labai mėgstu keliauti, bet visam gyvenimui kažkur kitur apsistoti nenorėčiau. Norėčiau nuolatos keliauti po pasaulį, aplankyti visas šalis. Kai keliauji, supranti, kad nesi vienas, pamatai, kiek skirtingų žmonių visur gyvena, kelionės padeda nesusireikšminti, įvertinti, kaip gerai iš tikro gyveni. Dažnai girdi, kaip lietuviai dejuoja, kokia skurdi mūsų šalis, bet, pabuvęs tolimose Azijos ar Afrikos šalyse, pamatai, jog ir ten žmonės laimingi ir moka šypsotis taip pat kaip mes. Kyla klausimas, kodėl pasiekę pakankamą saugumo lygį, išsikovoję teises bei apsikarstę daiktais, esame nelaimingi mes?

Ooty kalnuose, Tamil Nadu valstija, Pietų Indijoje
Ooty kalnuose, Tamil Nadu valstija, Pietų Indijoje

Kokie jūsų pagrindiniai siekiai ateičiai?

Skirti kuo daugiau laiko savo vaikams. Skirti laiko draugams, būti su jais, susipažinti su naujais žmonėmis, gyventi būtent šią akimirką. Buvau patekusi į tokias situacijas, po kurių pradedi viską vertinti iš naujo, todėl dabar norisi labiau vertinti ir save, ir aplinkinius žmones, ir gamtą, visus gyvus sutvėrimus. Daug keliauti, rašyti knygas, dalintis su žmonėmis viskuo, kuo tik galiu. Kitaip sakant, neieškoti gyvenime prasmės, nes pats gyvenimas yra prasmė.

Ką galėtumėte perduoti dabartiniams jablonskiečiams?

Kaip patariu ir visiems: kuo daugiau bendrauti gyvai, nebijoti leptelėti nesąmonės, nebijoti bendravimo. Nes ateis tokie laikai, kai virtualybė labai greitai mus visus apgaubs, bendrausime tik tuo virtualiu būdu. Tai, kol mes vis dar šiame amžiuje, reikia tik pasidžiaugti galimybe bendrauti akis į akį. Ateities kartos to gali ir nebeturėti, todėl, kol galime, raginu visus puoselėti santykius, nes jie ir daro mus laimingais.

patiko straipsnis? pasidalink su kitais

sužinok apie naujus straipsnius pirmas