--2020-12-16

Paulius Bašinskas —pernai baigęs mūsų gimnaziją vaikinas, dabar gyvenantis ir studijuojantis Olandijoje. Jis Jono Jablonskio vardo laureatas, aktyvus ir smalsus žmogus. Džiaugiamės galėdami pažinti jį artimiau. Jūsų dėmesiui interviu su Pauliumi.

Dar visai neseniai buvai mūsų gimnazijos mokinys, o dabar jau esi studentas. Kaip jautiesi tapęs savarankiškas?

Na, iš tikrųjų aš jau net mokydamasis gimnazijoje buvau pakankamai savarankiškas. O pradėjus studijuoti teko tapti dar  savarankiškesniam: reikėjo išmokti gamintis valgyti, tvarkyti buitinius reikalus. Šis periodas (tapimas savarankiškam universitete) nebuvo lengvas, kadangi supratau, jog niekas manimi nepasirūpins ir visa buitis priklauso nuo  manęs paties.

Ko labiausiai pasiilgsti gyvendamas toli nuo savo gimtosios šalies?

Labiausiai pasiilgstu lietuvių kalbos (Olandijoje tikrai netenka daug šnekėti lietuviškai). Taip pat pasiilgstu savo gimtojo miesto Kauno, savo šeimos, draugų.

Žinau, kad esi aistringas krepšinio komandos ,,Žalgiris” fanas. Nuo ko prasidėjo tavo meilė ,,Žalgiriui” ir apskritai krepšiniui?

Labai geras klausimas. Iš tikrųjų sunku pasakyti, nuo ko prasidėjo mano meilė krepšiniui. Manau, jog mano, kaip ir kiekvieno lietuvio širdyje, krepšinis buvo nuo vaikystės, tačiau juo rimčiau domėtis pradėjau, kai lankiau Perkūno krepšinio mokyklą (treneris Juozas Barkauskas). Na, o meilė ,,Žalgiriui” prasidėjo maždaug 2012m., kai tėvai nusivedė į krepšinio rungtynes ,, Žalgirio” arenoje. Nuo to laiko mano venomis teka žalias kraujas, esu,, Žalgirio” fanas, krepšinio fanas. Esu surinkęs 2014-2020m. beveik visus plakatus (lankstinukus), dalinamus per Žalgirio varžybas Eurolygoje. Be to, pats surinkau ir 5 sezonų,, Žalgirio” autografų kolekciją (joje yra apie 80 skirtingų žaidėjų autografų, žymiausi iš jų būtų James Anderson, Justin Dentmon, Joan Plaza, Šarūno Jasikevičiaus, Pauliaus Jankūno) Tačiau būnant fanu (nesvarbu, kokios sporto šakos) labai svarbu yra suprasti tos sporto šakos subtilybes, dėl to aš krepšiniu labai domiuosi ne tik žiūrėdamas varžybas, tačiau ir skaitydamas straipsnius, diskutuodamas.

Gimnazijoje buvai ,,Žalgirio” ambasadorius bei mokytojo Tomo Domarkosporto renginių organizacinio komiteto narys.  Ar galėtum plačiau papasakoti apie šias pareigas?

Organizacinis komitetas (iš tikrųjų nežinau, ar čia oficialus pavadinimas) – tai komitetas, kurio nariai organizuoja tarpklasines ar tarpmokyklines krepšinio varžybas, futbolo turnyrus Jablonskio taurei laimėti bei kitų sporto šakų renginius. Taip pat šis komitetas atsakingas už futbolo, krepšinio rinktinių sudarymą. Šio komiteto vadovas yra kūno kultūros mokytojas Tomas Domarkas, kuriam sportas yra labai svarbus.

Pagrindinės šio komiteto pareigos yra organizuoti krepšinio tarpmokyklines (pavyzdžiui, su Saulės gimnazija) ar tarpklasines varžybas. Taip pat surasti moksleivius, norinčius ir galinčius žaisti rinktinėje, koordinuoti juos, vykti kartu su jais į varžybas. Be to, tie, kas mokėdavo (arba nebūtinai, to galima lengvai išmokti) turėdavo rašyti varžybų protokolą, teisėjauti arba reguliuoti švieslentę per varžybas. Jeigu kažkas norėtų prisidėti prie šios veiklos, drąsiai galite kreiptis į kūno kultūros mokytoją Tomą Domarką arba susisiekti su manimi.

Sakei, kad į mokyklą ėjai pasimėgaudamas. Kas tau labiausiai joje patiko?

Kauno Jono Jablonskio gimnazijoje man viskas labai patiko, net nežinau, ką reiktų išskirti. Galbūt galėčiau teigti, jog mokytojų ir mokinių santykiai šioje gimnazijoje yra labai geri. Dar norėčiau išskirti mokytojų puikų požiūrį į mokslą, jų atsidavimą bei norą, jog mokinys tikrai suprastų temą, kurią mokosi. Be to, sukurta mokymosi aplinka (po koridorių, klasių remonto) motyvavo mokytis. Dargi galėčiau paminėti mokinių parlamento (prezidentė Agnė Žalaitė) darbą, jų organizuotas šventes, kurios mokyklą pavertė ne tik mokymosi vieta, bet ir „faina“ vieta tiesiog pabūti su draugais. Taip pat gimnazijos direktorės ir administracijos organizuotas šventes, renginius

Ką ryškiausiai prisimeni iš gimnazijoje praleistų metų?

Manau, kad iš renginių tai labiausiai prisimenu krikštynas ir kalėdinius renginius. Daug apie krikštynas išsiplėsti nenoriu, nes tie, kas dalyvavo (o mūsų laidai dar krikštynos buvo tos tikrai „fainos“ ir ilgai prisimenamos) jose, puikiai jas prisimins visą gyvenimą. Ai, dar Šimtadienis (tai turbūt geriausia šventė, vykstanti gimnazijoje). Dar labai ryškiai prisimenu mūsų gimnazijos uniformas (bliuzonus, polo marškinėlius), man jie labai patiko ir tiko (atvykęs į universitetą iš karto nusipirkau bliuzoną su universiteto pavadinimu). Taip pat dar prisimenu gimnazijos patalpas po remonto, kurios buvo daug kitokios nei kitose gimnazijose (stiklinės durys į kabinetus, ant sienų prasmingos žymių žmonių citatos, puikus apšvietimas).

Gimnazijoje buvai matomas. Dėl  atliktų darbų buvai pastebėtas. Kokią reikšmę tau turi Jono Jablonskio vardo laureato apdovanojimas? Ar toks aukštas pripažinimas mokykloje nekėlė streso?

Man Jono Jablonskio vardo laureato apdovanojimas turi didelę reikšmę, smagu būti įvertintam už indėlį į gimnazijos gerovę. Šis apdovanojimas jau yra pakankamai didelės reikšmės ir tikrai bus įrašytas į mano CV.

Nemanau, kad toks pripažinimas būtų man kėlęs kažkokį tai stresą. Dauguma moksleivių net ir prieš apdovanojimo įteikimą mane pažinojo arba žinojo mano atliekamus darbus. Kita vertus, gavęs apdovanojimą, jaučiausi įsipareigojęs elgtis tik puikiai ir rodyti pavyzdį kitiems gimnazijos moksleiviams.

Be Jono Jablonskio vardo laureato apdovanojimo, esi gavęs ir Kauno miesto metų savanorio titulą. Gal galėtum plačiau papasakoti apie savo savanorystės karjerą? Kokiuose renginiuose savanoriauti tau patiko labiausiai?

Mano savanorystės istorija yra ilga, sunku ją trumpai nupasakoti. Pirmasis renginys, kuriame savanoriavau, buvo ICG (International Children Game) 2017 metais. Nuo šio renginio, galima sakyti, ir prasidėjo visa pažintis su savanoryste, atsirado naujų kontaktų, draugų.

Renginių, kuriuose man  labiausiai patiko savanoriauti, yra daug, tačiau galiu išskirti kelis. Pirma, renginiai, susiję su krepšiniu (merginų, vaikinų pasaulio ar Europos čempionatai, vykstantys Kaune) bei savanorystė ,,Žalgirio” arenoje (kaip,, Žalgirio” fanui labai patiko savanoriauti,, Žalgirio” varžybose, tačiau čia savanoriavau mažiausiai, kadangi dar labiau mėgdavau žiūrėti  varžybas, o savanoriaujant yra ir svarbesnių dalykų, nei tiktai žiūrėti įžaidimą). Antra, savanorystė būnant Kauno ,,Žalgirio” ambasadoriumi Jono Jablonskio gimnazijoje labai patiko, kadangi iš jos galėjau pasisemti labai daug organizacinių dalykų, pabendrauti su Kauno,, Žalgirio” komandos administracija, apsilankyti ,,Žalgirio” treniruotėse, jų organizuotose renginiuose. Trečia, labai patiko savanoriauti WALK15 ėjimo varžybose, kurios yra organizuojamos Vlados Musvydaitės.

Ką  galėtum patarti norintiems pradėti savanoriauti mokiniams?

Na, pirmiausiai  galėčiau patarti nebijoti  savanoriauti ir išbandyti kuo daugiau skirtingų savanorystės sričių. Tiems, kurie nežino, į ką pirmą kartą kreiptis norint savanoriauit, galiu patarti tokį dalyką: nebijokite patys kreiptis į renginio (kuriame norite savanoriauti) organizatorius, kadangi jiems dažniausiai tikrai reikia savanorių. Aišku, bet kada galite susisiekti ir su manimi, aš taip pat galėsiu suteikti kontaktus ar duoti dar daugiau patarimų. Dar vienas patarimas: yra svarbu suprasti tai, jog esant savanoriu turi būti lojalus, besilaikantis savo žodžio žmogus, nes tik tokius savanorius vertina organizatoriai. Nepamirškite ir tai, kad savanoriai – viena pagrindinių renginio sudedamųjų dalių, nuo kurių labai priklauso renginio kokybė. Taip pat negalvokite, kad savanoriaujate neatlygintinai, visi savanoriai po renginių taip pat yra apdovanojami (gauna padėkos raštus, likusius prizus (o jų lieka tikrai daug nuo renginio dalyvių), taip pat užmezga kontaktus su naujais žmonėmis. Noriu įspėti, jog iš karto nesitikėkite užimti aukštų pareigų savanoriaudami, tačiau po kiek laiko (jeigu būsite geras savanoris) tikrai galėsite pasirinkt,i kuriose pareigose labiausiai norėtumėte savanoriauti. Norėčiau palinkėti kiekvienam pabandyti tapti savanoriu, nes tai taip pat gali padėti pasirinkti būsimą profesiją arba tiesiog atrasti tai, kas tau patinka.

Kodėl nusprendei iškeliauti mokytis į Olandiją? Ar galvoji šioje šalyje ir pasilikti?

Nusprendžiau mokytis Olandijoje, kadangi Olandija yra viena pagrindinių šalių Europoje. Kadangi aš studijuoju International Business Administration (Tarptautinio verslo administravimą), tai manau, kad Olandija yra šalis, turinti didžiausias tradicijas verslo srityje. Olandija, galima sakyti, yra Europos verslo centras, čia sutelkta labai daug didžiųjų verslo įmonių. Be to, mokslo lygis Olandijoje yra daug geresnis nei Lietuvoje, o mano tikslas yra įgyti aukšto lygio žinių, kurios atvertų duris mano karjeros galimybėms. Dar vienas svarbus dalykas, kurį norėčiau paminėti atsakydamas į klausimą, kodėl nusprendžiau mokytis užsienyje, tai kitokia kultūra, nauja patirtis, nauji draugai (kontaktai).

Sunku pasakyti, ar Olandijoje pasiliksiu ar ne. Kol kas svarstau, jog po bakalauro, magistro studijas norėčiau baigti Vokietijoje ar toje pačioje Olandijoje, o vėliau, kas bus, sunku pasakyti. Mano noras yra gyventi ir dirbti Vakarų Europoje, tačiau visada galvoju ir apie Lietuvą, kurioje galimybių verslui yra labai daug.

Kaip sekasi mokytis Olandijoje? Gal yra kokių nors esminių skirtumų tarp lietuviško ir olandiško nuotolinio mokymo būdo?

Pirmas pusmetis Olandijoje nėra tobulas, kadangi reikia priprasti prie universiteto lygio, perprasti jų mokymosi sistemą bei išmokti mokytis anglų kalba, tai tikrai nėra lengva.

Manau, esminis skirtumas tarp lietuviško ir olandiško nuotolinio mokymo būdo yra tas, jog Olandijoje yra parengtos specialios priemonės bei programos, kurios leidžia studentams daug lengviau komunikuoti su dėstytojais, o dėstytojams leidžia pristatyti paskaitas įvairiais būdais.

Tačiau Olandijoje net ir viruso įkarščio metu pirmakursiams buvo leidžiama eiti į paskaitas 2 kartus per savaitę. Universitetas bei Olandijos vyriausybė tokį prioritetą suteikė tik pirmakursiams. Paskaitose buvo laikomasi visų saugumo priemonių (privaloma rankų dezinfekcija, sėdėjimas kas trečioje vietoje ir kas antroje eilėje, kaukių dėvėjimas (ne paskaitos metu)). Be to, universitetas leidžia mokytis universiteto patalpose, bibliotekoje,  tai suteikia galimybių labiau susipažinti su bendrakursiais ar lengviau atlikti komandines užduotis.

Visi žino, jog dviračiai yra neatsiejama Olandijos dalis, tačiau turbūt ne kiekvienas galėtų pasakyti kodėl. Kas šalyje daro dviračių važinėjimą tokį patrauklų? Ko iš Olandijos galėtų išmokti Lietuva?

Tikrai sutinku, kad dviračiai yra neatsiejama Olandijos dalis. Čia dauguma žmonių važinėja dviračiais, pavyzdžiui, mačiau kostiumą dėvintį vyruką, važiuojantį dviračiu. Olandijoje dviračių sezonas tęsiasi visus metus, čia jais važinėjama ir per lietų, ir žiemą. Olandijoje dviračiais važinėja nuo jauniausių iki vyriausių žmonių ir dažniausiai jais važiuoja ne laisvalaikiu, o į darbą, mokyklą ar universitetą.

Olandijoje dviračių važinėjimą tokį patrauklų daro infrastruktūra. Čia visur yra dviračių takai (ne šaligatviai, o dviračių takai, kurie yra apšviesti, atskirti nuo kito eismo), šviesoforai dviračiams, net ir kelių eismo taisyklės yra pakoreguotos pagal dviratininkus (dviratininkams pirmenybė startuoti užsidegus žaliam šviesoforui, yra specialios taisyklės kaip lenkti dviratininkus). Olandijoje iš vieno miesto į kitą (20-25 km) galima laisvai nuvažiuoti su dviračiu net neįvažiavus į automobiliams skirtą kelią, kadangi yra nutiesti tarpmiestiniai dviračių takai.

Lietuviai galėtų išmokti geresnės vairuotojų kultūros dviratininkų atžvilgiu, nes, pavyzdžiui, Olandijoje retas kuris pypsintų dviratininkui, nesaugiai apvažinėtų jį. Kita vertus, lietuvių dviratininkams irgi reiktų pasimokyti iš Olandijos dviratininkų, kadangi čia yra įprasta rodyti posūkio ženklus, važinėti laikantis kelių eismo taisyklių. O pačiai Lietuvai labiausiai trūksta geros infrastruktūros dviratininkams (džiaugiuosi, kad Kaune jau tikrai malonu išvažiuoti su dviračiu): reikėtų daugiau dviračių takų, kurie būtų apšviesti, atskirti nuo pėsčiųjų bei automobilių eismo, turėtų savus šviesoforus, kelio ženklus.

Ko norėtum palinkėti jablonskiečiams?

Norėčiau palinkėti didžiuotis bei džiaugtis būnant Kauno Jono Jablonskio gimnazijos dalimi bei nepamiršti (kaip man yra pasakiusi gimnazijos direktorė Danguolė Miškinienė), jog „buvusių jablonskiečių nebūna“. Taip pat noriu palinkėti neužmiršti Lietuvos, lietuvių kalbos, mūsų tradicijų, savo artimųjų bei draugų.

Padėka:

Labai norėčiau padėkoti gimnazijos administracijai ir direktorei Danguolei Miškinienei už jų pastangas tobulinti mokymosi aplinką, už puikias idėjas, kurios leidžia didžiuotis būnant Jono Jablonskio gimnazijos dalimi. Taip pat esu dėkingas visam mokytojų kolektyvui, savo klasei.

Nebuvo klausimo apie mokytojus, tačiau negaliu nepaminėti šių man svarbiausių žmonių gimnazijoje:

Mano svarbiausi žmonės gimnazijoje ir kodėl:

Auklėtoja Janina Bejerienė – už visą jos rūpestį mūsų klase;

Direktorė Danguolė Miškinienė – už buvimą pavyzdžiu visai mokyklos bendruomenei bei įkvėpimą man nesustoti ir toliau siekti savo tikslų;

Rita Norkutė – už suteiktas tobulas lietuvių kalbos žinias bei jos kantrybę mokant lietuvių kalbos bei buvimą lyg antrąja klases auklėtoja;

Tomas Domarkas – už suteiktas praktines žinias, galimybę padėti organizuoti varžybas, koordinuoti rinktinių veiklą;

Elena Gedvilienė – už supratingumą, žmogiškumą ir malonumą bendrauti.

Inga Račaitytė – už gebėjimą istorijos pamokas paversti interaktyviomis bei įdomiomis;

Jūratė Zybartienė – už patobulintas anglų kalbos žinias.

Dėkoju Pauliui už išsamų interviu ir linkiu išlikti tokiam atkakliam siekiant užsibrėžtų tikslų.

Lukas Mieliauskas, 2ak klasės mokinys, Žurnalistų klubo narys

patiko straipsnis? pasidalink su kitais

sužinok apie naujus straipsnius pirmas