--2020-12-07

Kiekvieno žmogus gyvenimas yra unikalus. Savo ypatingą gyvenimo istoriją patyrė ir Ingrida. Turėdama galimybę parašyti interviu, daug nemąstydama, susitikau su Ingrida ir išgirdau tai, kas labai sujaudino ir įkvėpė.

Tu tokia jauna, o jau tiek daug patyrei. Gal gali papasakoti apie tai?
Būdama trylikos metų susirgau kaulų vėžiu (Juingo sarkoma). Sakė, kad turėsiu gydytis apie metus, džiaugiuosi, kad gydymo eiga sutrumpėjo iki devynių mėnesių. Kovoti su liga padėjo chemoterapijos, vėliau operacija, vėl chemoterapijos, švitinimas. Po visų šių procedūrų pasveikau.
Ar visus devynis mėnesius gulėjai ligoninėje?
Kai buvo atliekamos chemoterapijos, penkias dienas gulėdavau ligoninėje, po to,  priklausomai nuo savijautos, savaitę arba dvi praleisdavau namuose.
Ar per tas dvi savaites galėdavai kur nors išeiti, ar reikėdavo griežtai laikytis namų režimo?
Nebuvo būtina likti namuose, tačiau negalėjau ir per daug vaikščioti. Po chemoterapijos mano imuninės sistemos ląstelės buvo žudomos taip pat kaip ir vėžinės ląstelės, todėl imunitetas silpnėjo. Jei išeidavau iš namų, būtinai turėjau dėvėti kaukę, kitaip net paprastas žmogaus nusikosėjimas galėjo man grėsti plaučių uždegimu ir kitomis rimtomis ligomis. Nors ir turėjau likti namie, mes su tėčiu laužėm tas taisykles ir bandėm gyventi kaip ,,normalūs“ žmonės. Vykdavome į parduotuves, miestą, kaip matote, viskas gerai (šypsosi).
Ar tos išvykos tau nepakenkė?
Ne, nes mes pakankamai saugojomės. Todėl mano imunitetas nenusilpdavo tiek, kad būtų visiškai blogai. Tas ,,normalaus‘‘ žmogaus gyvenimas skatino gerą savijautą. Nors ir  labai kreipiau dėmesį į savo sveikatą, dažnai jausdavausi kaip ,,lavonėlis“. Dažniausiai visą dieną gulėdavau lovoje, o grįžusi iš miesto namo, miegodavau.
Ar, kol gydeisi, maitinaisi kitaip nei prieš ligą?
Sirgdama aš mažai ką valgiau apskritai, nes po chemoterapijos ant liežuvio ir gerklėje man atsirasdavo žaizdų. Negalėjau nei vandens gurkšnio praryti, nei maisto kąsnio sukramtyti, nei kalbėti.
Kaip žinią apie ligą išgyveno tavo šeima?
Mano liga nebuvo garsiai aptariama, dėl to nežinau, kaip jie iš tikrųjų jautėsi. Jie tiesiog susitaikė su tuo. Niekada nesijaučiau kaip ligonis, nes bendravimas su manimi nepasikeitė. Mano tėtis, atrodo, išliko ramus, rūpinosi manimi, bet, žinoma, jaudinosi. Sesė mano ligą išgyveno labai jautriai, dažnai girdėdavau ją verkiant. Mama reagavo jautriai, nes jos mama taip pat mirė nuo vėžio. Galbūt ji mane tapatino su ja. Tačiau aš jaučiausi stipri ir žinojau, kad išgyvensiu ir viskas bus gerai, galbūt šeima sėmėsi tos stiprybės iš manęs. Kaip mano krikštamotė ne vieną kartą yra pasakiusi: būčiau palūžusi.
Ar apie ligą sužinoję draugai netapo dirbtinai dėmesingi?
Nejaučiau to.Labai džiaugiuosi, kad mano draugai buvo sąmoningi. Jaučiau iš draugių palaikymą ir norą mane apsaugoti. Buvo situacija, kai vienas berniukas nežinojo, jog sergu ir per chemoterapiją nuslinko plaukai. Tuo metu nešiojau peruką, kuris atrodė kaip mano tikri plaukai. Tą kartą jis bandė nuimti kepurę ir aš labai bijojau, kad  kartu nuims ir peruką. Mano draugės tai pamačiusios sutrukdė, kad įvyktų tai, ko bijojau.
Ar ligą vertini kaip gyvenimo dovaną ar kaip išbandymą?
Niekada niekas to neklausė (šypsosi). Kaip dovanos tikrai nevertinčiau, nes tai galėjo baigtis labai liūdnai. Galėjau netekti kojos, mirti. Galbūt vertinčiau tai labiau kaip išbandymą. Bet nežinau. Aš niekada ligos nevertinau, aš sirgau ir tiek. Niekada nebandžiau suprasti, kas tai yra, nes taip buvo lengviau ištverti gydymą. Man viską pasakė pasveikus. Galėjau likti be kojos, galėjau numirti, nes gydytojų prognozės buvo labai liūdnos. Jie norėjo iškart amputuoti galūnę, nes galvojo, kad vėžys išplis po visą kūną ir nebus galimybių pašalinti metastazių.
Kas tau padėjo tai išgyventi? Galbūt yra koks tavo surastas metodas?
Daug kas sako, kad tik tikėjimas gali išgelbėti. Labai daug kas mūsų ligoninėje meldėsi, nes tiki Dievu. Bet aš labiau tikiu savo pasąmonės galia. Niekada nepriėmiau tos ligos ir nebandžiau jos vertinti. Negalvojau ir laikiausi gydymo plano. Nemąsčiau, kas gali nutikti. Tikėjau procesu ir stengiausi gyventi kaip normalus žmogus. Jei tikėčiau, kad esu ligonis, juo ir likčiau.
Dauguma žmonių sako, kad pasveikus atsiranda depresija. Ar tau taip neatsitiko?
Galbūt depresija yra per stiprus žodis. Tai yra klastinga liga, jos man nebuvo nustatę, bet aš pati jaučiausi labai blogai, nemėgau savęs. Manęs netenkino išvaizda, praradau pasitikėjimą savimi ir tam tikrus gyvenimo džiaugsmus. Pavyzdžiui, anksčiau nebijojau bendrauti su žmogumi akis į akį, po ligos negalėjau žiūrėti į akis ir išgyventi artimą ryšį. Netekus to, pasijutau labai vieniša ir mąsčiau, ar dar galiu pasikeisti, ar liga sukūrė mane tokią, kokia esu. Kol gydžiausi ir pasveikau, džiaugdavausi kiekviena akimirka, net žalia žole.
Ką pasakytum žmogui, jei sužinotum, jog jis susirgo vėžiu?
Net neįsivaizduoju, ką pasakyti (šypsosi). Kai susirgau vėžiu, jei kažkas pasakydavo – o Dieve, užjaučiu, – aš labai supykdavau. Pati supranti, kad yra blogai, tad jei ir kitas taip sureaguoja, jis niekuo nepadeda. Yra tekę išgirsti klausimą: kiek tau liko gyventi? Tada nežinai, kaip atsakyti. Tokie klausimai daugiau net juoką kelia nei gailestį. Negali žmogaus to klausti, tai būtų paskutinis dalykas, apie ką norėtum diskutuoti. Vienos frazės nepasakyčiau, bet ilgai kalbėčiausi su tuo žmogumi bandydama padėti kuo tik įmanoma. Palaikyti, paaiškinti, kas laukia, kad nebūtų netikėtumų. Baisiausia, kai sirgau, buvo nežinomybė. Norėčiau ją tam žmogui išsklaidyti. Manau, jog išgyvenčiau su tuo žmogumi ligą ir tai jam labiausiai padėtų. Viena frazė nieko nepadės, kad ir ką sakytum. Gali palinkėti stiprybės, bet nebūtinai jis jos gaus.
Ar tu turėjai tokį tave palaikantį  žmogų?
Neturėjau žmogaus, kuris būtų sirgęs tokia liga. Tačiau mane palaikė tie, kurių artimieji ar pažįstami buvo susirgę. Tad jie man suteikė informacijos.
Ką manai apie Lietuvos mediciną?
Esu sužavėta Lietuvos medicina, nes mačiau— gydytojai daro viską, kad vaikas pasveiktų. Tačiau esu nusiminusi dėl organų donorystės. Man jos neprireikė, bet girdėjau, kad donorų labai trūksta. Kartu su manimi palatoje gydėsi mergaitė, kuriai jo reikėjo. Donoras atsirado, bet paskutinę minutę atsisakė suteikti pagalbą. Įsivaizduojate, kaip turi jaustis žmogus, kurio  gyvybė priklauso nuo kito.
Tu susirgai trylikos metų, buvai dar vaikas. Kaip liga atrodė vaiko akimis?
Aš nesupratau, kas man yra. Sunkiausia buvo susitaikyti su pasikeitusia išvaizda. Nemėgau savęs, nes netekau plaukų, blakstienų. Netekau viso grožio, o tai man buvo labai svarbu. Turiu du stiprius iš tėvų paveldėtus genus. Iš mamos grožį, kuris suteikė pasitikėjimo savimi. Iš tėčio visas pozityvias charakterio savybės. Kai pasveikau, netekau tų pozityvių savybių dėl tam tikrų kompleksų. Netekau to ,,varikliuko“, kuris mane skatino eiti į priekį. Trylikos metų buvo sunkiausi šie dalykai. Dėl šios ligos netekau dalelės savęs, kurios dabar labai trūksta.
Ko norėtum sau palinkėti?
Sau palinkėčiau susigrąžinti visas savybes, kurių netekau sirgdama. Tada būčiau laimingiausias pasaulyje žmogus (šypsosi). Turėčiau tai, ką davė liga, ir tai, kas buvau anksčiau iki ligos.
Dėkoju tau, Ingrida, už pokalbį ir linkiu, kad visi sunkiausi išgyvenimai liktų praeityje.

Meda Bagdonavičiūtė, IIki2 gimnazijos klasės mokinė, Žurnalistų klubo narė

patiko straipsnis? pasidalink su kitais

sužinok apie naujus straipsnius pirmas