- - 2016-10-28

Džiugu, kad mūsų gimnaziją yra baigę labai garsūs žmonės. Žurnalo „Alumni” skiltį papildome dar vienu straipsniu. Kalbiname daug apdovanojimų ir premijų pelniusį garsų Lietuvos kompozitorių ir pedagogą Giedrių Kuprevičių. Straipsnyje kompozitorius dalinasi savo muzikinės karjeros istorijomis.

1952-1957 metais Jūsų tėvas, žymus Lietuvos kompozitorius, Viktoras Kuprevičius
dirbo Jono Jablonskio vidurinėje mokykloje. Ar dėl to ir atėjote mokytis į šią mokyklą?

Mes gyvenome Žemaičių gatvės įkalnėje ir tai buvo arčiausia mokykla. Abu tėvai (motina dėstė braižybą ir piešimą) pradėjo dirbti šioje mokykloje, kai aš jau buvau mokinys.

Koks buvote mokyklos laikais? Kokie šilčiausi ar labiausiai įsimintini prisiminimai apie
mokyklą?

Kitoks nei dabar. Pirmiausia, mes nerūkėme, nes tai buvo neįsivaizduojama, nenešdavome mokytojams dovanų, nepaišėme ant sienų, išdykavome, bet neįskaudindami kitų, niekados nesityčiojome vieni iš kitų. Buvo labai daug kūrybinių veiklų: patys gamindavome dekoracijas, kostiumus įvairiems spektakliukams. Juk tuomet, kai mokykloje dirbo tėvas, buvo pastatyti du jo muzikiniai veikalai – opera „Žiogas ir skruzdė“ bei baletas-pantomima „Piemenaitė ir Kaminkrėtys“. Netgi su orkestro pritarimu!

Po V.Kuprevičiaus operos vaikams „Žiogas ir skruzdės“ pastatymo J.Jablonskio vidurinėje mokykloje 1953m. (G.Kuprevičiaus asmeninis archyvas, paimta iš kaunomuziejus.lt)
Jaunas Giedrius Kuprevičius 1971m. (Valerij Koreškov nuotrauka)

Nuo pat mažens augote su muzika: mokėtės tuometinėje Juozo Gruodžio
aukštesniojoje muzikos mokykloje (dab. Juozo Gruodžio konservatorija), vėliau
studijavote Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dab. Lietuvos muzikos ir teatro
akademija). Ar mokytis muzikos paskatino Jūsų tėvas?

Į muziką „įpuoliau“ tikriausiai aplinkos paveiktas – mūsų namuose nuolatos skambėjo muzika, lankydavosi žymiausi pokario metais Kaune gyvenantys muzikantai, kompozitoriai. Priminsiu kelis – Balys Dvarionas, Antanas Račiūnas, Juozas Indra… Ir poetai – Eduardas Mieželaitis, Kostas Kubilinskas, dailininkai, artistai… Tad muzikos namuose niekas nemokė, nes tėvai pasitikėjo muzikos mokykla, kurią lankiau paraleliai su pagrindine.

3-giedrius-kuprevicius-kaireje-ir-viktoras-kuprevicius-desineje-su-kompozitoriais-1971m-fotografas-j-stanisauskas-g-kupreviciaus-asmeninis-archyvas-paimta-is-kaunomuziejus-lt

Giedrius Kuprevičius (kairėje) ir Viktoras Kuprevičius (dešinėje) su kompozitoriais 1971m. (Fotografas J. Stanišauskas, G. Kuprevičiaus asmeninis archyvas, paimta iš kaunomuziejus.lt)

1956 metais su tėvu pradėjote groti karilionu. Kaip susidomėjote tokiu neįprastu
instrumentu ir kuo ypatingas yra grojimas juo?

Tėvas karilionu grojo dar prieš II pasaulinį karą, tad kai vėl buvo atnaujinti koncertai Vytauto Didžiojo karo muziejaus karilionu, aš jau mokiausi Juozo Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje. Tad buvau pajėgus padėti tėvui koncertuojant bokšte. Taip ir įnikau.

Viktoras ir Giedrius Kuprevičiai prie Kauno kariliono 1965m. (G. Kuprevičiaus asmeninis archyvas,  paimta iš kaunomuziejus.lt)
Karilionu groja Giedrius Kuprevičius (Mildos Kiaušaitės nuotrauka)

 

Esate dėstęs įvairiose muzikos akademijose. Ar manote, kad jaunam žmogui yra
svarbu pažinti muzikos pasaulį? Kodėl išvis žmogui reikia muzikos?

Svarbu nutarti, kokią muziką reikėtų pažinti. Yra įvairiausios muzikos, sukurtos įvairiausiuose žanruose. Aš pats domiuosi daugybe jų. Visuose žanruose rasime ir perlų, ir šiukšlių. Kažkodėl daugybė žmonių pasitenkina pastarosiomis. Tai įvyksta todėl, kad labai siauras kultūrinis akiratis. Vien „Auksinio balso“ kerais ar tariamomis „SEL‘izmo“ vertybėmis besidžiaugiantys žmonės ir pragyvens šalia tikrai vertų klausos reiškinių: jų yra ir džiazo, ir pop-muzikoje, ir liaudies melodijose bei avangardinėje muzikoje. Be platesnio kultūrinio akiračio tie tikrai įdomūs ir nebanalūs dalykai, deja, lieka nepasiekiami.

Sovietmečiu įkūrėte grupe ,,Argo”, kuri pirmoji atliko elektroninę muziką, ir net
sukūrėte pirmąjį sintezatorių Lietuvoje. Kaip atradote šį muzikos žanrą ir kaip į jį
reagavo žmonės?

Elektroninė muzika nieko nepakeitė, tik praplėtė, praturtino, ypač tembrais. Iš viso, per muzikos plėtros istoriją didelių naujovių neturime – taip ir liko 12 įvairaus aukščio garsų, sudėtų į mažorines ar minorines dermes, o ir formos srityje nieko naujo nėra. O ar reikia? Juk toji nedidelė pasirinkimų galimybė lygi šiol yra neišsemiama netikėtų atradimų upė. Tik nemokšos nieko neatranda, vis kartodami save kiekvienoje „naujoje“ dainoje. Elektroninė muzika dabar jau nėra kažkas neįprasto. Ji deramai užėmė tvirtas pozicijas tiek pramoginės, tiek ir taip vadinamos „rimtosios“ muzikos arenose.

6-grupeje-argo-ricardo-dailides-nuotrauka

Grupėje Argo (Ričardo Dailidės nuotrauka)

Beveik kasmet Žaliakalnyje esančiame savo namo sode sukviečiate savo kaimynus,
klausotės muzikos ir, tiesiog, bendraujate. Ar manote, kad muzika suartina žmonės?
Kaip kilo ši idėja suburti žmones?

Pasaulis susvetimėjęs, pakrikęs, „Facebook“ tėra bendravimo iliuzija, kaip ir tasai paikas komentarų rašymas po kiekviena bereikšme nuotrauka. Gal tokiu būdu patenkinama saviraiška? Betgi tai tik apgaulė, kad kažkas tikrai gyvens tavo gyvenimu.

Saviraišką suprantu kitaip – visų pirmiausia, tai kūrybinė veikla, savišvieta, socialinės iniciatyvos bendraujant su gyvais žmonėmis, su tais, kurie supa tave, o ne vien per iPhone ar iPad. Mačiau kavinėje jauną porą, kurie taip buvo įnikę į savo „išmaniuosius“, kad ir kava ataušo, ir nebespėjo jis į ją pasižiūrėti. Gal jie bendravo internetu?…

7kaimynu-svente-kompozitoriaus-sode-elijaus-kniezausko-nuotrauka-kauno-diena-lt

Kaimynų šventė kompozitoriaus sode (Elijaus Kniežausko nuotrauka, kauno.diena.lt)

Mūza – įkvėpimo šaltinis. Ar Jūs turite savąją mūzą?

Nelabai tikiu tais dalykais, ypač kai kūryba yra tavo profesija. Vienintelė reali mūza – mano žmona Gražina, kuri kartu yra ir klausytoja.

Kaip menininkas, ko palinkėtumėte jaunam kūrėjui, kuris neranda savo nišos meno
pasaulyje?

Nereikia palinkėjimų. Geriau tegul kiekvienas jaunas žmogus, o tokiu kažkada buvau ir aš, atranda save pats, pastūmėtas link gyvenimo keliamų iššūkių, humanistinių idėjų ir klausimo – kas aš toks šiame pasaulyje? Ir tegu sau atsako. Tai nėra lengva, bet nepaprastai įdomu.

sužinok apie naujus straipsnius pirmas