--2020-11-09


Šiandien kalbamės su įspūdingą karjerą darančiu Jono Jablonskio gimnazijos alumnu Dariumi Semaška. Darius Semaška — lietuvių diplomatas, dirbęs Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje, Lietuvos ambasadoje Vašingtone, buvo Lietuvos Respublikos Vyriausybės patarėjas tarptautinių santykių klausimais. 2004 m. Darius Semaška paskirtas Lietuvos ambasadoriumi Vengrijoje, taip pat Serbijoje ir Juodkalnijoje, Bosnijoje ir Hercegovinoje, o 2007 m. ir Makedonijoje. 2010 – 2012 m. dirbo Prezidentės Dalios Grybauskaitės vyriausiuoju patarėju. Buvo užsienio politikos grupės vadovas. Vėliau užėmė Lietuvos ambasadoriaus Nyderlanduose pareigas, o nuo 2017 metų Darius Semaška yra nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Vokietijos Federacinėje Respublikoje.

Šiame interviu ir kalbamės su gimnazijos alumnu, baigusiu mokyklą 1985 metais, apie jo mokymosi Jono Jablonskio gimnazijoje patirtis, karjeros istoriją bei klausomės jo įžvalgų apie Lietuvą ir šiuolaikinius mokinius.

 Kokie ryškiausi prisiminimai apie Jono Jablonskio mokyklą?

Daugelį mokytojų prisimenu kaip tuos, kurie galbūt kartu su mumis, moksleiviais, kūrė gerą mokyklos dvasią. Eiti į mokyklą man buvo įdomu ir smagu. Gal ir dėl mano bendraklasių, kurie buvo tikrai linksmi ir tuomet garsėjo visoje mokykloje. Iki šiol kasmet susitinkame, o ir WhatsApp vienoje grupėje pajuokaujame. Na, o kaip išskirtines paminėsiu anglų literatūros mokytoją Nijolę Pociūtę bei mūsų klasės auklėtojas — lietuvių kalbos mokytoją Stasę Daugėlienę bei chemijos mokytoją Danutę Bacevičienę. Kadangi matematikos mokytis man buvo ypač lengva, paminėti turiu ir matematikos mokytoją Ireną Groblienę.

Koks jūs buvote mokykloje — darbštus, tiksliai žinojote, ko siekiate, ar atsipalaidavęs? Ar svajojote apie tokį gyvenimą, kokį susikūrėte šiandien?

Namų darbus darydavau ir pamokų metu nesnausdavau :). Daug dalykų buvo įdomūs. Į geriausių klasės mokinių grupelę įsiterpiau tik 7-oje klasėje. Nuo tada, beje, turėjau didžiausią motyvaciją: kad tėvai nekeltų klausimo, ar ne per daug laiko skiriu orientavimosi sportui, turėjau įrodyti, kad viskam laiko užtenka 🙂

Na, o apie veiklą tarptautinių santykių srity kartais pasvajodavau, bet tėvai sugrąžindavo į tuometinę realybę. Prisimenu, kaip su tėčiu, lipdami Kauko laiptais, apie 1982 metus kalbėjomės apie Lietuvos valstybę. Aš klausiau, ar kada nors Lietuva bus vėl laisva, o tėtis atsakė, kad visos imperijos griūva, tačiau 65 Sovietų Sąjungos metai istorijos tėkmėje yra nedaug. Tad, pasak tėčio, nei aš, nei mano vaikai nepriklausomos Lietuvos neišvysime, bet kada nors Lietuva bus laisva…

Po to, 1985 metais, kai reikėjo rinktis, kur stoti, mane tėvai atkalbėjo nuo bandymo stoti į Maskvos valstybinį tarptautinių santykių institutą. Sakė, jog neturiu šansų dėl šeimos istorijos (mano abu tėvai tremtiniai, o tėvo tėvas buvo vienas iš partizanų vadų Žemaitijoje), be to, argi norėčiau ginti sovietų interesus… Tada nuėjau lengviausiu keliu: stojau į Vilniaus Universiteto Matematikos fakultetą, kadangi tereikėjo laikyti tik matematikos raštu ir žodžiu egzaminus, o tai reiškė, kad nereikėjo ruoštis ir  visą vasarą galėjau skirti orientavimosi varžyboms ir stovykloms… Skamba turbūt kaip labai neatsakingas požiūris į ateitį 🙂

Baigęs universitetą įgijote matematikos specialybę, po to studijavote politikos mokslus. Kas turėjo įtakos Jūsų sprendimui pakeisti studijų kryptį?

Aktyvus dalyvavimas Sąjūdžio veikloje, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas ir būtent 1992 metų vasarą Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto įsteigimas.

Esate išbandęs daugybę pozicijų atstovaudamas Lietuvai. Kokie žingsniai ar įpročiai vedė Jus sėkmės link? Ar susidūrėte su sunkumais?

Atsakingas požiūris į pareigas ir užduotis, noras pasiekti rezultatą, domėjimasis visais mūsų valstybės gyvenimo aspektais, o galiausiai nebandymas, padarius darbą, skubėti prisiimti sau visų nuopelnų — vadovai tai vertina 🙂

Didžiausias pastarųjų kelerių metų iššūkis buvo poreikis greitai pramokti vokiečių kalbos (2017 metais buvau skiriamas ambasadoriumi Vokietijoje). Jablonskio gimnazijoje turite puikią galimybę išmokti vokiečių kalbos. Nepraleiskite jos! Lietuva turi dar didžiulį neišnaudotą ekonominių ryšių su Vokietija potencialą, o mokančių gerai vokiečių kalbą labai trūksta.

Ko palinkėtumėte Lietuvai? Kokie pokyčiai, Jūsų nuomone, svarbiausi Lietuvai šiuo metu?

 Mažiau niurnėti, nesustoti pažangos kelyje, toliau perimti geriausias kitų šalių patirtis. Į mūsų šalies istoriją Vakarų Europos išprusę žmonės jau žvelgia kaip į sėkmės istoriją. Pasitikėdami ženkime toliau (esame tarp labiausiai skaitmenizuotų Europos valstybių, tačiau galime šioje srity padaryti dar daugiau ir išnaudoti viešuosius išteklius tokioms sritims, kaip švietimas ar gynyba) ir dar po dešimtmečio galėsime lygintis su pažangiausiomis Šiaurės Europos valstybėmis.

Ko palinkėtumėte šiuolaikiniams mokiniams — kaip atrasti save, kokius įgūdžius puoselėti?

Plėsti akiratį, pratintis viešai kalbėti ir pristatyti savo darbą ar nuomonę, domėtis vieniems kitais. Man tėtis sakydavo, jog nieko nekainuoja kitą žmogų išklausyti, tai sukelia daug abipusio geranoriškumo. Man tai padėjo.

Na, ir pasikartosiu: mokytis vokiečių kalbos tikrai verta 🙂

Ačiū už pokalbį!

Milda Gadliauskaitė, III vk gimnazijos klasės mokinė, Žurnalistų klubo narė

 

patiko straipsnis? pasidalink su kitais

sužinok apie naujus straipsnius pirmas