Pirmąjį interviu norėjau paimti iš žmogaus, kuris mintimis ir darbais mane labai įkvepia. Tada pamąsčiau, kad gera idėja būtų pakalbinti savo draugę Clementine. Visus kviečiu žvilgtelėti, kaip man sekėsi kalbinti iš Afrikos kilusią, šiuo metu Lietuvoje gyvenančią muzikos atlikėją.
Labas, Clementine, iš pradžių norėčiau, kad mes šiek tiek susipažintume. Kokiomis veiklomis, be dainavimo ir muzikos rašymo, dar domiesi? Kas tau patinka?
Sveiki, mano vardas Clementine, kaip jau žinote. Esu farmacijos ir taikomųjų biotechnologijų magistrantė. Man patinka keliauti, šokti, domiuosi visų kultūrų muzika, ragauju skirtingų šalių maistą. Taip pat dievinu pasivaikščiojimus. Man patinka labai daug dalykų, todėl sąrašas yra ilgas.
Smalsu būtų sužinoti, kur anksčiau gyvenai, prieš kiek laiko ir kodėl nusprendei atvykti į Lietuvą?
Aš esu gyvenusi daugelyje šalių, gimiau Burundyje, esu iš Ruandos, gyvenau Ugandoje, Etiopijoje, Ukrainoje, taip pat lankiausi Kongo Demokratinėje Respublikoje, Kenijoje, Jungtinėje Karalystėje, Egipte, Lenkijoje, Vokietijoje. Atvykau į Lietuvą, nes čia buvo organizuojami kursai, kuriuos norėjau lankyti. Lietuvą pasirinkau dar ir todėl,.kad apie ją labai mažai žinojau.
Kas tau yra muzika?
Muzika yra mano siela!
Kada pradėjai kurti?
Nuo devynerių metų pradėjau rašyti eilėraščius, poemas ir apsakymus. O vėliau susižavėjau dainų tekstų rašymu.
Kaip manai, koks yra tavo, kaip atlikėjos, išskirtinumas?
Mūsų gyvenimo šūkis yra atrasti save. Aš tai darau per muziką. Stengiuosi padėti kiekvienam atrasti save, bet tai negalėčiau įvardinti kaip atlikėjo išskirtinumo. Svarbu, ar auditorija tai pakankamai vertina, kad savyje galėtų surasti kažką artima. Šiuo metu kuriu naują albumą, kurį galėčiau pavadinti amerikietiškais kalneliais, į kelionę jais tikrai verta leistis .
Ar atsimeni, prieš kiek laiko išleidai savo pirmąją dainą ir koks tai buvo jausmas?
Taip, prisimenu, tai buvo gruodžio 31 dieną. Netrukus bus dveji metai. Tą dieną kilo tiek daug emocijų, tąkart suvokiau: paleidžiu savyje tūnančias baimes bei dvejones ir nuo dabar kelio atgal jau nėra.
Kokia šios veiklos dalis tau kelia didžiausią malonumą? Kuri mažiausiai mėgstama? Kodėl?
Man labai smagu girdėti, kai kiti žmonės kartu dainuoja mano dainas. Žinoti, kad daina klausytojui tam tikru būdu padėjo, arba tiesiog matyti, kad jis susieja dainą su savo istorija. Mažiausiai džiaugsmo man kelia tai, kad ne visada išeina perteikti savo žodžius taip, kaip noriu, arba, kai nepavyksta įgyvendinti klausytojo lūkesčių.
Esi viešas žmogus, todėl tikriausiai sulauki daug dėmesio iš aplinkinių. Kaip reaguoji į neigiamus komentarus? Ar apskritai į juos verta reaguoti?
Net ir įprastame gyvenime, be viešosios scenos, sulaukiama neigiamų komentarų, todėl iš tikrųjų nelabai į tai kreipiu dėmesį. Pamačiusi neigiamą komentarą, pirmiausia analizuoju: ar mane kritikuoja, ar manęs nemėgsta ir bando pakenkti. Tada pagalvoju, ar man tai rūpi ir ar turėčiau kažką dėl to keisti, bet paprastai aš to nedarau.
Ar buvo kažkoks svarbus įvykis ar žmogus, kuris tave pastūmėjo eiti iš komforto zonos ir pradėti muzikos karjerą? Ką tuo metu supratai?
Mano brolis, sesė ir draugai iš gimtojo miesto ir buvo tie žmonės, kurie mane iš pradžių padrąsino. Atvykusi gyventi čia, susiradau ir kitų nuostabių draugų, kurie mane taip pat pastūmėjo ir sėkmingai daro tai iki šiol. Supratau, kad mano kuriama muzika užima kur kas daugiau nei baimė, kurią patiriu.
Kas tave įkvepia rašyti eiles ir kurti muziką?
Viskas, ką matau, jaučiu. Na, ir žinoma, žmonės, kuriuos sutinku savo gyvenimo kelyje.
Ar tavo visos dainos turi gilią prasmę? Apie ką jos?
Taip, žinoma. Kiekviena turi savo reikšmę ir jeigu visas reikėtų išvardinti, tai užtruktų. Bet galiu pateikti pavyzdį iš albumo „ONISM“, kurį sukūriau Kauno galerijos žurnalui. Dainoje ,,Bloody Tears“ kalbama apie tamsų gyvenimo laikotarpį, po jos skambanti daina „Coffee“— tai pokalbis tarp dviejų draugų, bandančių vienas kitą išstumti iš savo prislėgto pasaulio į tokį pasaulį, kuris skleidžia šviesą.
Koks lietuviškos muzikos atlikėjas(ai) tau labiausiai patinka?
Hmmm… Aš nesu išsirinkusi, kas man patinka labiausiai, o kas mažiau. Esu girdėjusi daugybę dainų, kurias draugai man siūlė pasiklausyti, ir man jos labai patiko.
Ar skaičiavai, kiek dainų tau iki šiol pavyko sukurti?
Aš jas nustojau skaičiuoti jau seniai, paskutinį kartą skaičiavau, kai mokiausi vidurinėje mokykloje, jau tada buvo apie 80. O dabar sunku pasakyti. Tikriausiai skaičius turėtų būti tikrai nemažas!
Kiek laiko užtrunka sukurti vieną dainą? Nuo ko priklauso proceso trukmė?
Iš tikrųjų tai gali užtrukti kelias minutes ar kelias dienas. Tai priklauso nuo to, apie ką nori rašyti, kam daina bus skirta, ar pirma reikia parašyti žodžius, ar sukurti melodiją. Ir pats svarbiausias dalykas, nuo kurio priklauso, kiek laiko užtruks, tai yra, kokią nuotaiką ir žinutę nori skleisti. Taip pat, ar tą akimirką pavyks reikiama linkme nukreipti žodžius bei emocijas.
Ką patartum paaugliams, kurie nori dalintis savo muzika su kitais, bet dvejoja ar bijo tai padaryti?
Klausimas, kurį iškart norėčiau užduoti: ko jūs bijote? Baimė yra vienintelis stabdis mūsų galvoje, kuris gali neleisti imtis kažkokių veiksmų. Kiekvienas žmogus turi skirtingų baimių, jas reikia atpažinti ir su jomis kovoti. Jei jūs sugalvojote istoriją, kuria verta pasidalinti, kodėl ją slėpti, vertins tie, kuriems tai patinka, kuriems nepatinka, to nedarys. Svarbiausias yra pats pirmas žingsnis—išdrįsti!
Ačiū už pokalbį! Nekantriai lauksime naujų tavo dainų!
Gabija Ajauskaitė, II gk gimnazijos klasės mokinė, Žurnalistų klubo narė