--2017-02-28

Šį kartą JJG Balsas prideda dar vieną straipsnį prie ALUMNI skilties. Prie karštos kavos puodelio kalbiname Beatričę Juškaitę, kuri nutaikiusi laisvą valandėlę sutiko duoti interviu savo gimnazijos internetiniam laikraščiui.

Kada baigėte JJG?

Baigiau 2012-ais metais.

Ką labiausiai prisimenate iš ten?

Pirmiausia į galvą šauna kai kurie mokytojai. Pavyzdžiui, lietuvių kalbos mokytoja Rita Norkutė, istorijos mokytoja Inga Račaitytė, etikos mokytoja Nijolė Baliukevičienė. Etikos mokytoją atsimenu, nes dalyvavau filosofijos olimpiadose. Taip pat, labai gerai prisimenu ir savo bendraklasius, su kuriais dar iki šiol artimai bendrauju. Per ir prieš pamokas mes visi būdavome labai artimi. Puikiai prisimenu tą šiltą jausmą.

Koks buvo mėgstamiausias dėstomas dalykas?

Lietuvių kalba ir istorija.

Ką iškart veikėte po mokyklos baigimo?

Iškart stojau į universitetą mokytis. Tiesą sakant, nebuvau tvirtai apsisprendusi, ką noriu daryti, net dabar nesu. Bet galų gale, pradėjau iškart studijuoti.

Ką baigėte ir kuo dabar užsiimate?

Baigiau tarptautinę politiką ir vystymą Vytauto Didžiojo universitete. Ruošiuosi studijuoti magistrą nuo rugsėjo Prancūzijoje „Sciences Po“ universitete. Mokysiuos programoje „Human Rights & Humanitarian Action.” O šiuo metu dirbu Nacionaliniame socialinės integracijos institute su žmogaus teisių ugdymo programa, esu jos koordinatorė. Taip pat  kuriu savo nepriklausomą pokalbių projektą „Neišsiųsti CV“ ir esu šokių mokytoja.

Iš dabartinio darbo Socialinės integracijos institute
Nuotrauka iš praktikos Lietuvos ambasadoje Belgijoje su ambasadoriumi Gediminu Varvuoliu
Nuotrauka iš projekto "Moksleiviai į Vyriausybę 2012", kur praleidau savaitę Kultūros ministerijoje
Bakalauro baigimo šventė

Papasakokite daugiau apie savo projektą „Neišsiųsti CV“.

Šį projektą darau kartu su savo draugu Roku Poviliumi, su kuriuo mokiausi universitete. „Neišsiųsti CV“ yra projektas, skirtas visuomenės veikėjams padaryti šiokias tokias atminimo knygeles. Turime 20 šabloninių anketos tipo klausimų, kuriuos siunčiame kiekvienam. Tie klausimai yra pusiau šmaikštūs, pusiau rimti ir tada yra dar 3 klausimai asmeniniai, kurie yra šiek tiek specifiniai. Klausiame to, apie ką nėra daug kalbama viešoje erdvėje. Kurti šį projektą mus motyvavo tai, jog labai daug interviu interneto portaluose yra gana nuobodūs ir banalūs. Pagalvojome, kad iš tikrųjų yra labai mažai tų subrandintų, kompleksiškų klausimų.

Siekiame daryti kažką įdomaus. Dar nežinau, ar pavyko, bet sekasi tikrai neblogai. Kol kas turime daugiau nei 20 anketų. Kadangi CV romėniškais skaičiais reiškia 105, tai galvojame tiek ir anketų surinkti. Viskas yra procese.

Ar tiesa, kad studijavote Izraelyje?

Taip, tai gryna tiesa. Dalyvavau dvišaliuose mainuose ir buvau išvykus antrame kurse. Mokiausi „Interdisciplinary Center Herzliya“ universitete Tel Avive. Pirmaisiais studijų metais važiavau į kelionę su kitais studentais į Vakarų krantą, norėjome pasižiūrėti iš arčiau, kaip ten viskas atrodo. Ten susitikome su įvairiais aktyvistais ir aš po tokios kelionės, kuri man atrodė labai netikėta ir akis atverianti, nusprendžiau dalyvauti mainų programoje ir 8 mėnesiams vykti būtent į Izraelį.  

Kelionė į Izraeilį

Kada pradėjote šokti ir kaip sekėsi?

Šokti pradėjau jau pradinėse klasėse. Na, o konkrečiai, tai apsiribojau vienu stiliumi house‘u, labiausiai patiko, kad šokau ne tik kažkokias choreografijas, bet turėjau erdvės ir improvizacijai. Tada supratau, kad aš pati turiu sunkiai dirbti, kad tobulėčiau. Po hip hop‘o pabandžiau locking‘ą, popping‘ą ir galiausiai prisikasiau prie house‘o.  Šis stilius man patiko dėl savo charakterio, kuris yra ir labai ,,plaukiantis“, bet tuo pačiu ir tikslus. Lyg ir prie gatvės šokių, bet taip pat ir rafinuotas. Dar kai mokiausi mokykloje, dalyvaudavau šokių kovose. Net kai buvau pirmame ir antrame kursuose, dar ir tuomet dalyvaudavau. Sekėsi įvairiai. Būdavo, kad laimėdavau pirmą ar antrą vietą, būdavo, kad ir nieko nelaimėdavau – kaip kada. Bet iš esmės šokau, nes ta šokių bendruomenė buvo pagrindiniai mano draugai ir dar dabar esame labai gera kompanija.

Ar dabar šokate?

Taip, dirbu „Skillz“ šokių studijoje Vilniuje su vaikais nuo 11 iki 14 metų. Mokau juos house‘o pradmenų. Jie daugiausia yra anksčiau nešokę, tačiau, manau, kad būtent aš išmokstu daugiau nei jie. Man patinka bendrauti, stebėti, kaip jie į kažką reaguoja, kaip tampa grupe, susidraugauja, pradeda labiau domėtis šokiais.

Su praeitų metų pažengusių house‘o šokėjų grupe „Jacksterz“ iš šokių studijos „Skillz“

Kokie yra jūsų dabartiniai pomėgiai?

Kinas ir literatūra. Kinas man visada buvo labai artimas, nors ir nesu su juo daug susijusi.Apskritai žmonių istorijos jaudina. O kai ta istorija yra dar labai gerai papasakota, kad ir kur tai bebūtų, ar literatūroje, ar kine – mane tai sukrečia iki pat gelmių.

Kalbant apie rašymą. Ar jūs laikote save rašytoja?

Rašytoja savęs tikrai nelaikau. Man rašymas yra būdas susidėlioti mintis. Neseniai skaičiau tokį V. Papievio pastebėjimą, kad nerašydamas jis gyvena tik pusiau. Tai ir man panašiai taip atrodo.  Kai nerašau, rodos, kad mano kasdienybė lieka neužfiksuota. Žinoma, aš negalvoju, kad jos užfiksavimas pats savaime suteikia vertę tai kasdienybei, bet man tai yra mąstymo forma. Anksčiau dienoraštį rašydavau visada, dabar praktiškai to nedarau. Pasirašau tik tam tikras pastabas, pasižymiu kažką kartas nuo karto.

Ar buvo kilusi idėja parašyti knygą?

Buvo gal kažkada ir dabar būna, tačiau nemanau, kad rašytojas yra tas, kuris parašė knygą. Man tas knygos parašymas skamba vos ne kaip ambicijos dalykas. Aš nejaučiu tokio poreikio. Dar paauglystėje prisimenu perskaitytas Č. Bukovskio eilutes: jeigu tavęs nekankina, nesmaugia mintis, kad turi parašyti knygą, tai ir nerašyk. Nes jei tai nesiveržia iš tavęs, tai nėra būtina. Dabar iš manęs tai nesiveržia, nebent ta mintis dar kažkur snaudžia, dunkso po kasdienybės sluoksniu (juokiasi).

Ar teko susidurti su įkvėpimo trūkumu?

Žinoma. Įkvėpimo rečiau nebūna, nei būna (juokiasi). Bet, pavyzdžiui, vakar jis buvo atėjęs, kai žiūrėjau paskutinę Mišelės Obamos kalbą, kuria aš labai žaviuosi. Va, būtent tada ir atėjo toks nušvitimas, kad aš irgi po truputį ten kapstausi, nes bent jau man dažnai atrodo, kad diena iš dienos nepajudu iš vietos. Na, nebent įsimyliu, tada visada būna įkvėpimas.

Ką sunkiausia jums buvo parašyti?

Tai, ką sunkiausia yra parašyti, tai ir yra likę neparašyta. Turbūt taip.

Kokia knyga jums labiausiai patinka?

Yra tokios knygos, kurias perskaitau dabar, ir man labai patinka. Ir yra tokios, kurias perskaičiau dar paauglystėje, ir man jos įsirėžė į atmintį. Pavyzdžiui,  Albero Kamiu romanas „Krytis“ ir „Svetimas“, Vladimiro Nabokovo „Lolita“, Milano Kundero „Nepakeliama būties lengvybė“. Taip pat Svetlanos Aleksijevič „Černobilio malda“, Franco Kafkos „Laiškas tėvui“. Na ir Octavio Pazo poema „Saulės akmuo“.

Peržvelgiau jūsų rašytus kūrinius, kuriuos radau internete. Jūs rašėte apie Aleksoto žydų kapines, Aušvicą. Ar jus traukia istorinės vietos, kurios yra pripildytos skausmu ar dar kažkuo?

Labai traukia, bet nenoriu atrodyti kaip sadomazochistė. Kalbant konkrečiai apie žydų istoriją, tai mane labai pradėjo tai dominti būtent Izraelyje, kai sutikau labai daug žmonių, kurie man pasakojo, kad jų seneliai arba tėvai yra kilę iš Lietuvos. Buvo toks nutikimas pirmąją dieną universitete: mes visi studentai tarpusavyje kalbėjomės, bandėme artimiau susipažinti ir aš pasakiau tuomet, kad esu lietuvė iš Kauno. Iškart po to į mane atsisuko toks vaikinas ir pradėjo su manimi lietuviškai kalbėti. Nors jis ir buvo vietinis izraelietis, jis papasakojo, kad jo seneliai yra iš Kauno, ir net pasakė man, kad jie gyveno Laisvės alėjoje. Ir tada man pasirodė, kad su tokiomis gyvomis istorijomis  atsivėrė kažkokia nauja erdvė Lietuvos istorijoje, apie kurią tu lyg ir buvai nugirdęs, bet nesuprasdavai iki galo tos reikšmės, kokia buvo iš tikrųjų ta žydų istorijos rolė ir svoris. Tai mane ne tik traukia, bet ir paliečia. Juk iš tikrųjų tos istorijos yra  tiek daug netikėtose vietose.

Kokia asmenybe save laikote?

Man tik vienas žodis šauna į galva – veržli. Taip pat, prisiminiau, kaip neseniai savo CV rašiau ir reikėjo save apibūdinti. Tai parašiau, kad esu informuota idealistė. Idealistė savo veiklomis, tikinti visuotinio gėrio vizija, kad ir kaip naiviai tai skambėtų. Esu žmogus, kuris tiki solidarumu, kad mes turime būti geri vieni su kitais. Kita vertus, informuota, tai ta prasme, kad aš matau galimus sunkumus, kurių supratimą ugdo mokslai, akademiniai interesai ir pan. Tai lyg ir idealistė, nors savyje turinti ir pesimizmo, bet veržli. Dėl to ir esu aktyvi ir įvairi savo veiklomis.

Papasakokite apie savo kokią įsimintiną kelionę.

Važiavau į Boliviją atlikti praktiką. Čia buvo po trečio kurso. Aš ten gyvenau boliviečių šeimoje. Iš tikrųjų mano planas buvo išmokti gerai ispanų kalbą. Ten dirbau ir atlikau praktiką „Bolivia Digna“ organizacijoje. Tai yra organizacija, dirbanti su vaikais iš skurdžių šeimų. Aš dirbau su pačiais mažiausiais – pradinukais. Man reikėdavo padėti jiems skaičiuoti, rašyti ir panašiai. Žinoma, dar ir keliavau. Būtent ši kelionė, ir galbūt kelionė į Izraelį padėjo man augti kaip asmenybei.

Atliekant praktiką organizacijoje „Bolivia Digna“ su vaikais, gyvenančiais Kočabambos priemiestyje

Kokį palinkėjimą pasakytumėte JJG gimnazistams?

Tiesiog nebijoti. Pasitikėti savimi. Tačiau ne aklai. Būti visada atviriems, pastabiems ir, žinoma, smalsiems.

patiko straipsnis? pasidalink su kitais

sužinok apie naujus straipsnius pirmas